17 mano Ramadano mėnesių – kiekvienas kitoks, bet visuomet ypatingas

Tai jau 17-asis mano Ramadanas. Pirmasai buvo itin lengvas fiziškai – viduržiemy, kada diena pati trumpiausia, o naktis ilgiausia. Tačiau emociškai buvo sunkiausia, nes dar neturėjau musulmonų draugų Lietuvoje, pati naujokė islame, pasninkavau ir meldžiausi viena slapčia.
Kiekvienas Ramadanas šiek tiek kitoks, savotiškas, bet visuomet ypatingas. Šiandien tai jaučiu pilnatvę kaip musulmonė – gyvenu musulmonų šalyje ir puoselėju savo pačios didelę musulmonų šeimą, ačiū Dievui.

Mano Ramadano diena, islamiškai skaičiuojant, prasideda po saulės laidos, kada iš mečetės minareto išgirdę kvietimą maldai nutraukiame pasninką keliomis datulėmis ir gurkšniu paties gardžiausio pasaulyje gėrimo – vandens! Stojame maldai ir po to sėdame prie kruopščiai padengto stalo. Pirma pamaloniname susitraukusį skrandį šilta sriuba ir atsigaiviname salotomis. Tada seka pagrindinis patiekalas arba tiesiog koks mėgiamas delikatesas, kaip pyragėliai su mėsa ir bulvėmis ar apkepas. Išties, arba arba, nes pilnas standartinis meniu niekaip netilptų, jau kiek pasimokyta… Taip norėtųsi pasiekti išties badaujančius vargšus žmones ir pasidalinti savo maistu. Šiemet jau pilnai pasninkauja ir mūsų paaugliai vaikai. Tai itin dramatiškas Ramadanas, garbė Allah’ui.

Po vakarienės vaikai išskuba dūkti laukan, o mudu su vyru neriam kiekvienas į savo virtualias bangas. Šį Ramadaną nusprendėme išmokti visus 99 musulmonams žinomus Dievo vardus.

Po valandėlės nuaidi kvietimas nakties maldai, o po jos tęsiasi ilga papildoma Tarawyh malda, kurios metu perskaitomas visas Koranas per Ramadano mėnesį. Šiemet Ramadanas dar prieš prasidedant didiesiems karščiams, todėl vakarieniaujame ne kieme, o kambary, ir šiaip netraukia išeiti į nakties vėsą. Tai tarsi kažko žavaus trūksta šį Ramadaną, vakarus praleidžiame namie. Vaikai labiausiai laukia Ramadano dėl to, kad išskirtinai šį mėnesį leidžiame žaisti ir dūkti lauke iki vėlumos. Jie drauge eina ir į minėtą papildomą naktinę maldą mečetėje. Pavargęs vyras po to iškart „lūžta“ lovon, o aš iš paskutiniųjų jungiuosi į vakarines Korano recitacijos klases skype. Šiaip ne taip suguldžiusi vaikus dar veržiuosi į naktinę virtualią klasę, kur drauge su tikėjimo Sesėmis iš viso pasaulio skaitome Korano prasmių vertimą anglų kalba. Vakare išgeriu daug vandens, atrodo, kas dešimt minučių ranka siekia stiklinės.

Naktinio miego man tenka vos pora valandėlių, gerokai prieš aušrą skamba žadintuvai tradiciniam pusryčiui prieš pasninko dieną. Valgome vaisius ar šiaip ką lengvo pieniško, vyriškiams itin sunku atsilaikyti pagundai gardžiųjų vakarienės likučių – nevalia, o tai apsunkins skrandį ir labai troškins visą dieną.
Po rytinės maldos naktinėtojai griūvam atgal į patalą, o žvalus vyras pasėdi virtualiame pasaulyje. Apie šeštą – septintą valandą jau kelia ir mus, vaikams egzaminai, vyrui mokytojui egzaminų priežiūra. Iš ryto plaunu kalnus indų, neaukoju Ramadano vakarų šiam reikalui. Dar pasirūpinu skalbiniais ir jau virpa širdis – skamba priminimas arabiškajam-lietuviškajam Korano rateliui skype su artimiausiomis musulmonėmis – lietuvėmis. Po dvi valandas trunkančio Korano recitavimo ir vertimo vėl rūpestis buitimi ir šeima.

Po pietinės maldos tik į lovą pokaičio – atgauti jėgas, užliūliuoti tuščią pilvą… Pakirdusi registruojuosi dieninei Korano recitacijos klasei. Ramadanas – Korano mėnuo, jam didžiausias dėmesys, kitais mėnesiais daugiau koncentruojuosi į islamo ir arabų kalbos mokslus.

Po popietės maldos vyriškiai sulaksto į parduotuves ir susėda savo Korano rateliui – tėvas ir vyresnėliai recituoja po puslapį paeiliui. Moteriškės ir mažyliai užsidaro virtuvėje kurti taip laukiamos vakarienės! Įsijungiame per televizorių transliuojamą vaikų Korano recitacijos konkursą iš visų šalių. Mano arabė draugė pamalonina mus retkarčiais karšta šviežia namine duona, kurią skanaujame, kai susėdame prie vakarienės stalo.

Mano vyresnėlė dukra entuziastingai sukasi virtuvėje – nuostabi proga išbandyti „youtube“ prisirinktus receptus. O aš tik ir žiūriu kaip ištrūkti iš virtuvės streso… Kuomet anksčiau sprukdavau prigulti lovon ar tai nėščia, ar kūdikį žindanti, dabar neturėdama intensyvios motinystės pareigų sprunku laukan į kaimyninį stadioną pasportuoti! Likus valandai iki pasninko nutraukimo pagauna aistra mankštintis – kaip lengva ir gera plokščiu pilvu! Bent pasivaikštau basomis po dar šiltą stadijono žvyrą.

Vyrukams baigus skaityti Koraną ir rūpestingai padengus stalą prasideda jaudinančios laukimo minutės, tai kupinos maldų ir atgailos, tai nekantraus bumbėjimo – tildome vienas kitą idant nepraleisti pro ausis kvietimo vakarinei maldai. Iš mečetės minaretų skamba nuostabios šeichų Korano recitacijos, slepiasi saulė – baigiasi dar viena privalomo pasninko ir sustiprinto atsidavimo Viešpačiui diena.

Ibrahimo mama

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *