Dar prieš mums susilaukiant vaikų, žinojau…

Mūsų šeima – tai mama, tėtis ir dvi dukrelės. Vyresnėlei beveik ketveri, o jaunėlė visai neseniai atšventė pirmąjį gimtadienį. Šeimoje kalbamės dviem kalbomis: lietuvių ir anglų. Bet ar tikrai? Tiesa ta, kad lietuviškai kalbu aš, tačiau mano pagrindinė keturmetė pašnekovė beveik visada atsako man angliškai. Ar tik netapsime viena iš nevisai (bent jau kol kas) sėkmingų dvikalbystės istorijų?

Dar prieš mums susilaukiant vaikų, žinojau – noriu, kad jie galėtų kalbėti lietuviškai. Nors man labai artima „pasaulio piliečio“ idėja, tačiau tuo pačiu be galo svarbu, jog vaikai išlaikytų bent dalį tautiškumo ir žinotų savo šaknis. Dar svarbu, kad galėtų susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais seneliais, kurie vis primena, kad „anglų kalbą mokytis jiems jau per vėlu“. Man atrodo, kad tėvų gimtosios kalbos mokėjimas yra vienas iš tų tautiškumo atributų, kurie ne tik gana nesunkiai įskiepyjami, tačiau ir turi praktinę naudą: juk, kaip sako patarlė, „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“. Be to, tikiu, kad, nuo mažens kalbėdami daugiau nei viena kalba, vėliau gyvenime vaikai lengviau išmoksta naujų kalbų.

Mano vyras palaiko mane ir pritaria, kad dukras mokyčiau lietuviškai (nuo pirmosios mūsų dukros gimimo ir pats nemažai išmoko, dažnai su dukromis kalbėdamas pavartoja vieną ar kitą lietuvišką frazę, o yra ir tokių žodžių, kurie mūsų šeimoje įsitvirtino lietuviškai ir ne kitaip) tačiau savo gimtąja urdu kalba su dukromis beveik nekalba. Jo požiūris į kalbų mokėjimą yra itin praktiškas: suvokdamas, jog tikimybė, kad dukros gyvens jo gimtojoje šalyje, yra maža, nusprendė, kad urdu kalbos jas mokyti neverta. Be to, anglų kalba jį patį lydi nuo ankstyvos vaikystės, o Jungtinėje Karalystėje gyvena jau daugiau nei dešimt metų, todėl, laikui bėgant, anglų kalba tampa vis patogesnė, o urdu naudojama itin retai.

Mūsų šeimoje naudojamą kalbos ugdymo metodą, turbūt, pavadinčiau laisvai kintančiu: būdama viena su dukromis kalbu tik lietuviškai, namuose esant tėčiui – priklausomai nuo situacijos, anglų ir lietuvių kalbų mišiniu, kai esame tarp lietuvių draugų – lietuviškai, o tarp anglakalbių dažniausiai angliškai. Mūsų vyresnioji dukra rišliai kalbėti pradėjo labai vėlai – jau sulaukusi trejų. Iki tol žodynas buvo skurdus, tačiau dauguma žodžių – lietuviški. Tada mūsų gyvenime atsirado darželis, kurio pagalba, visų džiugesiui, labai greitai progresavo dukros kalba, tačiau, mamos liūdesiui, net anksčiau mokėtus lietuviškus žodžius greitai pakeitė angliški. Šiandien ji supranta viską, ką jai sakau lietuviškai, tačiau man atsako (dažniausiai) angliškai. Nemeluosiu, būna akimirkų, kai jaučiuosi kvailai ir norisi tiesiog pasiduoti ir kalbėtis angliškai, bet jos trumpos ir retos. Žinau, kad jei pasiduosiu dabar, vėliau bus dar sunkiau. Todėl ir toliau visa tai, ką dukra pasako ar paklausia, pakartoju lietuviškai. Visa tai, ką nebūtina suprasti aplinkiniams, sakau lietuviškai. Dukrai atsinešus anglišką knygelę, kuriu lietuvišką pasaką iš paveikslėlių. Kadangi kalbėti ji pradėjo vėlai, stengiuosi kol kas nedaryti spaudimo dėl lietuvių kalbos – baiminuosi, kad „užsiblokuos“ ir vengs kalbėti. Laikausi nuoseklumo ir leidžiu įvykiams tekėti sava vaga, ypač matydama, kad dukra vis dažniau pakartoja mano pasakytą vieną ar kitą lietuvišką žodį, ko anksčiau nedarydavo.

Jaunėlė yra atskira istorija – būdama vos metų ji jau taria pirmuosius žodžius, bet dauguma jų – angliški. Tačiau žiūriu į ją ir galvoju, kad, turbūt, tokio amžiaus kūdikiui angliškas „tea“ yra lengvesnis nei lietuviškas „arbata“? Be to, vyresnioji sesuo – jos idealas, iš kurio privalu ne tik mokytis kaip elgtis ir žaisti, bet ir kaip kalbėti.

Vis tik manau, kad suteikti dukroms lietuvių kalbos pagrindus , kurių pakaktų pokalbiui palaikyti, nėra mano didžiausias iššūkis. Kur kas labiau baiminuosi, ar sugebėsiu ateityje perduoti visą lietuvių kalbos vaizdingumą, išmokyti rašyti. Dėl to neatmetu galimybės ateityje leisti dukras į lietuvišką mokyklėlę, kurių čia, Londone, netrūksta. O šiandien su viltimi ir nekantrumu laukiu atostogų Lietuvoje. Tai bus pirmosios mūsų atostogos, kai vyresnėlė jau rišliai kalba, todėl bus įdomu stebėti, kaip jos lietuvių kalbos žinias ir norą kalbėti įtakos beveik mėnuo lietuviškoje aplinkoje. Aš optimistiškai tikiuosi kuo geriausio rezultato.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *