Daugiakalbystė – bendrumo šaltinis

Esame lietuvės-alžyriečio šeima gyvenanti Alžyre. Mūsų šeimoje gyvuoja trys kalbos: lietuvių, arabų ir anglų. Net minčių nebuvo kilę, kad su vaikučiais galėčiau bendrauti užsienio kalba! Juk lietuvių kalba yra mamos gimtoji, dalis jos identiteto, ir būtent ši kalba sieja mus su Lietuva, su joje gyvenančiais seneliais, pusbroliais ir pusseserėmis. Nepamirškime ir jos unikalumo. Apibendrinant, trikalbystė mūsų šeimoje apsigyveno be jokių diskusijų, natūraliai.05_04_225x210
Jei mūsų vaikučių mokymas lietuvių kalbos Lietuvoje buvo priimtas kaip savaime suprantamas dalykas, vyro šeimoje reakcijų buvo įvairių: vyro tėvams daugiakalbės anūkėlės atrodė patraukliai, kitiems – neįprastai; net esu sulaukus klausimo: „O kodėl nekalbi su dukrelėmis angliškai? Anglų kalba juk naudingesnė!“ Keisti klausimai. Anglų kalbą jos ir taip išmoks mokykloje, kaip ir prancūzų kalbą bei klasikinę arabų (beje, Alžyre kalbama alžyrietišku arabų kalbos dialektu, o mokyklose mokoma akademine/klasikine arabų kalba). O štai lietuvių kalbą, jei jos negirdės nuo gimimo, vėliau išmokti gali būti labai sunku.
Su vaikais bendraujame tik savo gimtosiomis kalbomis. Labai įdomu stebėti kalbų dinamiką vaikučiui augant. Mergaitės kalbėti pradeda lietuviškai. Jei dvimetė lietuviškai kalba dviejų-trijų žodžių sakiniais, arabiškai tetaria pavienius žodžius. Keturmetė jau vienodai gerai kalba lietuviškai ir arabiškai. O dvejus metus darželį 05_02_225x210lankiusi šešiametė jau pastebimai geriau (turiu omeny taisyklingą kalbą, turtingesnį žodyną) kalba arabiškai – aplinka daro savo, ech..
Tarpusavyje vaikai kalbasi tiek lietuviškai, tiek ir arabiškai. Galbūt kalbos pasirinkimas priklauso nuo to, kas gali girdėti jų pokalbį: jei arčiau jų esu aš – kalbasi lietuviškai, jei tėtis ar seneliai – tuomet kalbasi arabiškai. O kokia kalba kalbasi kai niekas negirdi? Hm, spėju, kad arabiškai, vis dėlto aplinkos kalba tampa dominuojančia, ir tai yra natūralu. Kartais sunerimstu, ar arabų kalba, laikui bėgant, neišstums lietuvių kalbos? Todėl visais įmanomais būdais stengiuosi, kad mergaitės lietuvių kalbą girdėtų ne vien iš manęs: bendraujame su giminaičiais per skype, žiūrime lietuviškai įgarsintus filmukus, mokomės dainelių.
Vaikų reakcija į daugiakalbystę nepakartojama: mergaitės pyksta, jei aš prabylu arabiškai, ar tėtis – lietuviškai: iš karto mus nutild05_03_225x210o ir dar paaiškina, kad negerai kalbame. Mergaitės kalbų nemaišo, akimirksniu be jokių pastangų „persijunginėja“ iš vienos kalbos į kitą. Nors anglų kalba bendraujame tik tarpusavyje su vyru, mergaitės ją supranta ir retkarčiais pademonstruoja, kad ir kalbėti moka. Su vyru juokiamės, kad laikas ieškot ketvirtosios kalbos, kuria galėtume prie vaikų kalbėtis „ledų šaldiklyje“ klausimais. Pastebiu, kad mano vaikai džiaugiasi turį savo kalbą, „kurios niekas kitas nesupranta“. Niekada neužmiršiu vyresnėlės džiaugsmingo pakylėto pasakojimo apie tai, kaip darželyje ji mokino auklėtoją lietuviškos abėcėlės ir žodžių.
Daugiakalbystė mūsų šeimoje – bendrumo, išskirtinumo ir juoko šaltinis. „Mamyte, o sniegas visada kiaušinis?“ (Arabų kalboje tas pats žodis reiškia baltą ir kiaušinį.)

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *