Daugiakalbystė yra privilegija

Dvikalbystė mano vyro šeimoje nėra neįprastas reiškinys – mano vyras yra Slovakijos vengras, yra dvikalbis nuo vaikystės. Tarpusavyje su vyru bendraujame angliškai, o gyvename Norvegijoje, taigi daugiakalbystė mūsų šeimoje susiklostė natūraliai ir mūsų keturmetis sūnus kalba keturiomis kalbomis: lietuvių, vengrų, norvegų, anglų.

Nuo sūnaus gimimo su juo kalbu tik lietuviškai. Jei jis, kalbėdamas su manimi, į sakinį įterpia nelietuvišką žodį, aš tiesiog pakartoju tą patį lietuviškai. Pavyzdžiui vakar, vaikštant parke, jis pamatė slieką ir šaukia man: „mama mama, žiūrėk ką radau! Mørk, mørk“. Darželyje vaikai ieško sliekų, todėl jam buvo lengviau šį žodį atsiminti norvegiškai. Aš atsakau: „oho kokį slieką radai, didelis sliekas“. Stengiuosi dalyvauti lietuvių bendruomenės renginiuose, kad jis turėtų galimybę bendrauti lietuviškai su kitais vaikais. Su mano draugių lietuvių vaikais jis taip pat kalba tik lietuviškai, nors kai kurie iš jų daugiau kalba norvegiškai. Nuo maždaug trijų su puse metų mūsų sūnus labai lengvai persijungia iš vienos kalbos į kitą, jų nepainiodamas.

Daugiakalbystę sūnus priima natūraliai. Su manimi atsisako bendrauti norvegiškai , net ausis užsikemša, – mama turi kalbėti lietuviškai arba angliškai, nes taip jis mane girdi kalbant nuo gimimo. Į Norvegiją atsikraustėme, kai sūnui buvo 8 mėnesiai. Mano norvegų kalbos žinios, deja, kol kas ne kokios, ir man rodos, kad jį nervina mano akcentas ir klaidos. Namuose sūnus norvegų kalbos visiškai nevartoja.

Vyras, man paskatinus, su sūnumi bendrauja tik vengriškai, nors anksčiau buvo truputį apleidęs vengrų kalbą, su vaiku nemažai kalbėjo angliškai. Sūnus su tėčiu žiūri vengriškus animacinius filmukus, dainuoja. Yra temų, kuriomis jam lengviau kalbėti viena ar kita kalba, pavyzdžiui žvejoti jis eina su tėčiu, taigi tokius žodžius kaip meškerė, ir kitus su žvejyba susijusius terminus, jis geriausiai žino vengriškai. Pastebėjome, kad viešnagės į Lietuvą ar Vengriją labai greitai išlavina kalbą – iš karto praturtėja jo žodynas.

Sūnus nuo dviejų metų lanko norvegišką darželį, kur bendrauja norvegiškai. Darželyje yra skiriamos kelios valandos vaikams, kuriems norvegų kalba nėra gimtoji. Kalbėjau su auklėtojais darželyje, kurie pasakojo, kad norvegiškai jis kalba puikiai.

Visiems ir visada sakau, kad mišrių šeimų vaikai yra privilegijuoti natūraliai mokytis bent jau dviejų kalbų. Kalbų mokėjimas visada ir visur bus tik privalumas. Jei nuo gimimo vaikas girdės kelias kalbas, dvikalbystė ar daugiakalbystė jam bus absoliučiai natūralus dalykas. Šalies, kurioje gyvena, kalbą vaikas išmoks darželyje ir vėliau mokykloje ir tai greičiausiai bus stipriausia jo kalba, bet vaikas turi mokėti mamos ir tėčio gimtąją kalbą. Nebūtina, kad jomis kalbėtų ir rašytų taisyklingai, svarbu, kad susikalbėtų su savo seneliais, pusbroliais. Mano tėtis labai didžiuojasi, kad susikalba su savo anūku, nes turi draugų, kurių užsienyje gyvenantys anūkai lietuviškai nekalba. O man yra didelis džiaugsmas kartu su sūneliu dainuoti „du gaideliai“ arba „aukštyn kojom“ – mano vaikystės dainas, arba stebėti, kaip mano vyrai ginčijasi apie vyriškus reikalus, pavyzdžiui žvejybą arba automobilius, vyro gimtąja kalba.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *