Dvikalbio vaiko mama: svarbiausia yra ne dvikalbystė, o pats vaikas

Nuo vaikystės mane domino įvairios kalbos, tad kai netikėtai pradėjau lauktis vaiko mišrioje santuokoje, su nekantrumu galvojau apie būsimą mažąjį trikalbį. Kadangi ir šeimos, ir aplinkos kalba buvo anglų, aš nedvejodama nusprendžiau dėti pastangas kurti kuo lietuviškesnę aplinką – anglų kalba ateis savaime… Tuo pačiu skatinau vyrą bendrauti su vaiku savo gimtąja kalba.

Vaikui augant, o man skaitant, dainuojant, deklamuojant, bendraujant (ne tik su vaiku, o ir artimaisiais – telefonu, Skype) lietuviškai, mano vizija apie trikalbį vaiką pradėjo po truputį sklaidytis… Nors po pirmųjų lietuviškų žodžių greitai prisidėjo ir sakinukai kitomis kalbomis, įvyko tai, dėl ko nerimavau: dažnai nebūnantis namie tėtis, pritrūkęs kantrybės, pasirinko lengvesnį kelią ir efektyvesnį bendravimą su vaiku, didžiąją dalį vietos užleisdamas anglų kalbai ir netgi ne vienam pramoktam lietuviškam žodžiui. Mano priminimai ir pastangos palaikyti ribotas trečiosios kalbos žinias nebuvo pakankami, tad energiją nukreipiau į didesnį anglų kalbos įtraukimą į buitį: nelankantis darželio vaikas dvejų metų negalėjo palaikyti pokalbio angliškai ar net suprasti didžiosios dalies, kas jam sakoma. Tad šalia lietuviškų knygučių atsirado angliškos, pradėjau dažniau versti iš lietuvių kalbos į anglų ir atvirkščiai, net ir situacijose, kai tai nebuvo būtina. Tačiau didesnis progresas pasimatė tik tada, kai atsirado didelė motyvacija: noras žaisti, tad ir bendrauti, su kitais vaikais.

Kasdieniai žaidimai su kaimynų vaikais labai sumažino vertėjavimo poreikį, bet neplanuotai grįžome į Lietuvą, vaikas pradėjo lankyti lietuvišką darželį, o angliškai kalbėti beveik atsisakė. Nors dėl tolimesnės ateities nesijaudinau, tačiau dabartyje anglų kalba buvo būtina bendravimui su tėčiu, tad negalėjau ignoruoti esamos situacijos. Mano bandymai su vaiku kalbėti angliškai nebuvo priimti palankiai, taip pat žinojau, kad vertimas kalbėti angliškai su tėčiu gali sukelti įtampą ir pakenkti santykiams bei dar labiau atgrasinti nuo kalbos vartojimo, tad pradėjau ieškoti pagarbių būdų iš naujo motyvuoti vaiką. Pasitelkiau draugių vaikų pagalbą, ir pagal jų rekomendacijas pradėjau siūlyti žiūrėti įvairius filmukus angliškai. Nors anksčiau įvairiose situacijose užmatyti filmukai nepatraukdavo dėmesio, pasiūlymai suveikė, vaikas pradėjo vis daugiau laiko skirti jiems. Tuo pačiu pradėjo plėstis žodynas; kalbos vartojimas buvo būtinas norint aptarti veikėjus su draugais, o susitikimai su dvikalbiais vaikais suteikė papildomą stimulą geriau įvaldyti anglų kalbą. Augant žinioms, augo ir pasitikėjimas savimi, taip įsisuko teigiamo grįžtamojo ryšio ratas, o grįžus į anglišką aplinką, jis dar pagreitėjo.

Nors ši istorija yra atvirkščia daugumai mišrių šeimų patirčių, nes lietuvių kalbai grėsmė nebuvo kilusi, manau, kad joje galima atrast bendrai pritaikomų gairių, kaip teigiamai paveikti kalbų mokymąsi ir įsisavinimą. Sakyčiau, kad viskas atsiremia į nuoseklumą ir motyvaciją, o jai kultivuoti galima pasitelkti:

Santykius (vaikai nori bendrauti su jiems mielais, įdomiais žmonėmis, ar tai būtų seneliai, ar bendraamžiai, tad verta dėti pastangas suorganizuoti kuo dažnesnius susitikimus su tokiais asmenimis, kurie vartoja norimą skatinti kalbą)

Pomėgius (žaidimai, filmukai, knygos, muzika, renginiai… Vaiko aistros yra puikus kalbos mediatorius: jei tai, kas domina, yra lengviausiai pasiekiama, tarkim, lietuviškai, tai atitinkamai ir bus siekiama žinių)

Vidinės kompetencijos jausmą (turimų žinių vertinimas, pasitikėjimas gebėjimu mokytis, pozityvus požiūris į klaidas, jų per didelis neakcentavimas, – šie dalykai padeda mokytis bet ko, nes augina vidinę motyvaciją)

Aplinką (kuo daugiau tam tikros kalbos girdima, tuo ji tampa aktualesnė, lengviau įsisavinama; todėl nemažai tėvų pasirenka praleisti atostostogas atitinkamose šalyse, burtis į bendruomenes ar leisti vaikus į šeštadienines mokyklas).

Kai kurie girdėti būdai skatinti kalbėti to nenorintį daryti vaiką man atrodo nesuderinami su artimais santykiais, kurių palaikymui ir reikalinga kalba, ar geresniais kognityviniais gebėjimais, kurie yra siejami su dvikalbyste. Tai ir melo pasitelkimas, baudų taikymas, atsisakymas bendrauti su vaiku, kalbančiu “ne ta” kalba, streso kėlimas verčiant kartoti žodžius, kai vaikas tiesiog nori kažką papasakoti; o ir retai tai būna taip veiksminga, kaip tikimasi, – bausmės auklėjime taip pat daro daugiau žalos nei duoda naudos. Geros emocijos ir vaiko jaučiamas kalbos poreikis teigiamai veikia gebėjimus mokytis, tad rekomenduoju šeimoms būtent per šiuos dalykus ieškoti būdų geriausiai kultivuoti vaikų daugiakalbystę.

Galiausiai, svarbiausia yra ne dvikalbystė, o pats vaikas. Bet kokia kalba yra įrankis bendrauti, reikštis, suprasti ir kurti; tad reikėtų stengtis, kad vaikai turėtų galimybę visa šitai daryti, kad ir kokia kalba ar forma.

 

Siga

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *