Dvikalbystė – iššūkis tėvams

Pastaruoju metu virtualioje erdvėje sklando daugybė įvairių straipsnių, liaupsinančių dvikalbės ar trikalbės aplinkos naudą vaikų sąmoningumui, išprusimui, lankstumui ir kt. Mano sūnus galėtų pasakyti maždaug taip: „Man šeši metai, mano mama – lietuvė, o tėtis – egiptietis ir mes gyvename Egipte. Einu į tarptautinę mokyklą, kurioje dalykai mokomi anglų kalba, turiu bendrinės arabų kalbos pamokas. Su tėčiu ir dauguma aplinkinių susikalbu egiptietiškai. Labai noriu išmokti kalbėti rusiškai, nes sutinku daug rusakalbių vaikų. Bendrinė arabų kalba man padeda suprasti animacinius filmus, bet egiptietiška kalba yra visai kitokia. Lietuvių kalba kalbuosi su mama, broliu, bei visais žmonėmis gyvenančiais Lietuvoje. Niekada nesusimąsčiau, ar tai privalumas, ar trūkumas, nes tai mano gyvenimas. Tačiau pastebiu, kad dauguma sutiktų žmonių labai nustemba ir pagiria mane, kad moku tiek daug kalbų“.

Tačiau šeimoms, realiai gyvenančiomis daugiakalbėje aplinkoje (kuomet nėra kito pasirinkimo!), iškyla nemažai iššūkių. Gerai, kad šie iššūkiai yra tėvų, o ne vaikų. Vaikams daugiakalbystė yra natūrali laimingos vaikystės aplinka, jeigu tas kelias kalbas jis/ji girdi nuo pat pradžių, netgi prieš gimimą. Džiaugiuosi, kad vaikams tai natūralu, nes man, kaip mamai, tai – labai didelis ir rimtas baubas, nes neturiu pedagoginio išsilavinimo, be to mokykloje man labiau sekėsi matematika, o ne lietuvių kalba. Ar tikrai pajėgsiu vaikus išmokyti taisyklingai kalbėti, rašyti, skaityti lietuviškai? Atėjo laikas, maždaug panašiu metu, kai vaikas pradėjo kalbėti sakiniais, ir aš nusprendžiau: „Prisiimu pilną atsakomybę mokyti vaikus kalbamosios lietuvių kalbos. Aš esu pagrindinis šios kalbos šaltinis.“ Tai supratau, kai vaikas, grįžęs pas senelius atostogoms, pasakė „Nu jo, seneli, tu biškį juokauji, ane?“. Atrodo tie maži nekokybiški žodeliai prasprūsta mano kalboje nepastebėti, bet vaikai labai greitai viską užfiksuoja ir išmoksta. Beje pastebėjau, kad „ištrinti“ nekokybišką lietuvišką žodį užtrunka žymiai ilgiau ir prireikia žymiai daugiau pastangų nei išmokyti! Taigi, prieš „mokant“ lietuvių kalbos, man teko stipriai susirūpinti savo lietuvių kalba. O tai, turiu prisipažinti, man buvo nelengva. Tikriausiai dėl pagrindinės priežasties – niekas čia mūsų tos kalbos nesupranta. Taigi ir nepataiso, nepakomentuoja, nėra prieš ką pasitempti ir kalbėti gražiau. Va taip ir atsirado „biški“ vietoj „truputis“ ir „Jo“ vietoj „Taip“.

???????????????????????????????Pirmas sprendimas padarytas, bet ar užtenka tik kalbėti? Aš vaikystėje puikiai supratau lenkų kalbą ir netgi galėjau pasakyti keletą sakinių, nes mama su močiute aptardavo visas paslaptis lenkiškai. Šiandien aš nesu tikra ar teisingai pasakyčiau „labas rytas“ lenkiškai, bet išgirdus lenkiškai kalbančią moterį, o ypač vyresnio amžiaus, man iš karto norisi ją apkabinti ir prie jos prisiglausti. Ir sužinoti jos paslaptį. Tačiau tuomet, kai augau aš, būtų buvę ganėtinai keista, jeigu mama su močiute būtų mane pradėjusios mokyti rašyti bei skaityti lenkiškai, tai buvo neįprasta. Šita mano asmeninė patirtis ir yra mano pagrindinis įkvėpimas mokyti vaikus skaityti lietuviškai. Ypač tuomet, kai sūnui visiškai nesisekė perskaityti net vienskiemenių žodžių. Aš buvau užsispyrusi ir vistiek braukiau pirštu po žodžiais ir padėjau jam skaityti. Kai vasarą skridom atostogauti į Lietuvą, nusivežiau tą knygą ir prašiau, kad mama su juo skaitytų. Net močiutę įdarbinau tikėdamasi, kad va tuoj tuoj ir jis pradės skaityti. Knyga buvo nuostabi, Astos Kisielienės ir Rimos Virketienės „Rūta ir Lukas“. Bet vaikui visiškai nesisekė skaityti. Jis išmoko žodžius, sakinius, net visas istorijas atmintinai, bet neskaitė.

???????????????????????????????Tuomet aš peržiūrėjau tikrai nemažai mokomosios medžiagos (pratybų, spalvotų ir nespalvotų knygų, knygelių, pasakų),
padedančių vaikams išmokti skaityti, perskaičiau įvairių blogų, netgi nesupykau, kai brolis pakomentavo „Bet juk turi būti kažkokių patarimų, kaip padėti vaikui išmokti skaityti!“. Tuomet knygyne užtikau Astos Kiselienės bei Rimos Virketienės knygą „Labas Raide“, kuri mane išgelbėjo. Knyga paruošta taip, kad tėveliams suteikia struktūrą ir eiliškumą, o vaikams galimybę rašyti, piešti, brėžti, jungti, ieškoti, kirpti, lipdyti,spalvinti, klijuoti, skaityti bei tarti. Mano šešiamečiui manęs prireikė tik suprasti sutartinius ženklus, toliau jis pats sėkmingai kirpo, lipdė ir skaitė! Tada ir tik tada aš supratau, kodėl jis neskaitė. Aš jam siūliau per sudėtingą knygelę, kurioje jau buvo sakiniai. O skaitymas prasideda nuo skiemenų.

Šiandien vėl atverčiau „Rūtą ir Luką“ ir sūnaus skaitymas skiemenimis man buvo nuostabiausia muzika. Nusišypsojau sau ir supratau, kad tai tik ilgo kelio iki skaitymo tylomis pradžia.

??????????????????????????????????????????????????????????????

Nepamenu ar minėjau, bet gyvename Egipte ir su vaikais kalbamės „Slaptojo agento lietuvių kalba“, nes niekas aplinkui mūsų nesupranta. Intriga baigiasi tuomet, kai nuskridus į Lietuvą vaikas viešumoje sušunka „Kas čia pabezdėjo? Aš negaliu kvėpuoti! Mama, atidaryk langą!“. Tuomet supratau, kad čia, Egipte, mano sūnui reikia daugiau vaikų, kalbančių lietuviškai. Be to, jeigu jau mokysiu savo vaiką rašyti lietuviškai, tai galiu tuo pačiu pamokyti ir dar kelis vaikus. Subūriau mieste gyvenančias lietuves su vaikais ir atidarėme lituanistinę penktadieninę mokyklą „Jūros arkliukai“.

Sukūrėme Facebook‘o grupę, pradėjome reguliariai susitikinėti. Kaip tik artėjo vasara ir Švietimo ir Mokslo Ministerija pakvietė dalyvauti seminare, kuriame sutikau bendraminčių iš viso pasaulio. Tuomet tas lietuvių kalbos baubas sumažėjo, iš tikrųjų jis pasidarė toks mažas, kad aš jį galėjau paimti į saują ir išmesti pro langą. Pasaulyje mūsų, lietuvių, labai daug, galbūt daugiau nei pačioje Lietuvoje, ir visi susiduriame su tais pačiais iššūkiais. Visi juos sprendžiame panašiai ir didžiausia motyvacija atsiranda tuomet, kai žmonės susiburia ir vaikus moko lietuvių kalbos kartu. „Jūros arkliukai“ jau atšventė savo pirmąjį gimtadienį ir tikiuosi, kad tai tik gražios draugystės su lietuviais vaikais pradžia. Mes mokomės rašyti lietuviškas raideles, kartais jų trafaretus dailiname guašu ir blizgučiais, o kartais jas braižome smėlyje ir dailiname kriauklėmis ir akmenėliais. Kas gali pasakyti, kuris būdas geriausias? O ar to iš viso reikia? Gal vaikams reikia džiaugtis pačiu lietuvių kalbos mokymosi procesu, turėti draugų ir jausti, jog mokėti lietuviškai yra jėga?

07_590x250Šios kalbėjimo, skaitymo ir rašymo iniciatyvos atvedė mane iki paskutinio sprendimo – užregistruoti sūnų į Ozo gimnazijos nuotolines lituanistines studijas. Registracijos procesas labai paprastas, Ozo gimnazijos darbuotoja p. Aldona Baužienė labai maloniai atsakė į visus klausimus. Norėjau širdingai padėkoti už šią galimybę padėti mūsų vaikams mokytis lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, etnokultūros bei pasaulio pažinimo. Linkiu visiems pasaulio lietuviams pasinaudoti šia galimybe.

Norėčiau pabaigti trumpa asmenine istorija, kuri galbūt bus įvadas į sekantį blogo įrašą. Keliaudami sustojame pasigrožėti nuostabiu Egipto gamtovaizdžiu. Nuoširdžiai džiaugiuosi su vaikais, kad tai jų tėvynė. Tėvynė nuostabi, graži ir gera, kaip mama. Vaikai nustemba, bet greitai įsijungia į žaidimą, bei mėtydami akmenukus nuo skardžio dainuoja Egipto himną. Politiniai nesklandumai, socialinės įtampos bei asmeninės frustracijos šalies atžvilgiu yra suaugusiųjų reikalas. Tai ne vaikams. Nors tai ne mano tėvynė, bet jų tai tikrai.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *