Dvikalbystės dienoraštis (2) – pirma savaitė

Lėktuvui leidžiantis Kaune jau ėmiau širdy abejoti savo avantiūriškais tikslais. 6 metus nebendravusi lietuviškai su vaikais, ar sugebėsiu save perlaužti, ar pavyks vaikams suteikti dvikalbystės, kurios nauda neabejoju, dovaną? Pirmas dvi dienas, kol vyras dar buvo Lietuvoje su mumis, nieko nekeičiau, nesiėmiau jokių strategijų. Teisinausi, kad nenoriu didinti vaikams adaptacijos streso, kad su vyru, kol jis čia, vis tiek kalbamės angliškai, tad ši kalba vis dar dominuoja. Tačiau po poros dienų vaikų tėvas išvažiavo ir progų teisintis ar išsisukinėti nebeliko. Tą pačią dieną išvažiavome vasaroti į Dzūkijos kaimą, kur vaikų laukė pusbroliai, teta, močiutė ir… jokio interneto ar angliškos TV. Iš Mišri Šeima svetainės straipsnių apie dvikalbystę žinojau aiškiai – sėkmingam kalbos mokymuisi reikingas poreikis. Kur gi kitur, jei ne tokioje aplinkoje jis atsiras? Čia ir dužo mano pirmoji viltis.

Įsivaizdavau, kad aplinka pati lems, kad mano vaikai po truputį išmoks lietuviškai, o aš retkarčiais pakelsiu akis nuo vienos iš pasiruoštų skaityti knygų ir pasidžiaugsiu jų sparčia pažanga. Deja, realybė buvo tokia, kad dvimetė pussesserė lietuviškai dar nekalba, keturmetis pusbrolis švepluoja taip, kad pati įtempiu ausis, kad galėčiau jį suprasti, o vienuolikmetis jo brolis maloniai užkibo ant mano vaikų mesto kabliuko ir prašneko angliškai. Sesuo džiaugėsi, kad jos vaikas lavina užsienio kalbą, teko priminti susitikimo prioritetus. Bet vaikai gudrūs, jie greitai pastebėjo, kas juos gali suprasti angliškai ir nebevargo bandydami šnekėti lietuviškai.

Visas viltis teko sudėti į mano mamą, vaikų močiutę, kuri svajojo, kaip ji anūkus lietuvškai mokins, pasakas seks, daineles dainuos, kartu žais, kol aš rūpinsiuos buitimi. Deja, ir čia teko nusivilti, nes mama, kaip jai įprasta, vos buvo matoma iš po savo daržų ir gėlynų. Galiausiai siunčiau vaikus pas ją, kad patūpinėtų aplinkui, bet išgirdusi jų pokalbius nusišypsojau: visi šneka kas sau, mama vieno paklausia, vaikai visai ką kita atsako.

Na, o man pačiai, prisipažinsiu, pareigingai kalbėti lietuviškai nepavyksta, nors šiek tiek pažangos yra. Pastebėjau ir tai, kad vaikams pasidarė patogu žaisti tryse ir bendrauti tarpusavy. Tryse jie būrys! Reikėjo kažką daryti, kažko imtis. Pradėjau skatinti pusbrolių bendravimą ir žaidimus, prašiau nepereiti į angliškus pasikalbėjimus. Padėjau savo knygas ir pati sekiojau vaikams iš paskos į smėlio dėžę, batutą, ir visas kitas veiklas, o ten vis kartojau lietuviškus žodžius iš aplinkos ir prašydavau pakartoti. Dukra kartojo noriai ir entuziastingai. Berniukai maištavo: kaip čia kalbi? Ką čia šneki? Kalbėk normaliai ir pan. Pradėjau mokinti žodžių ir frazių, kurie turėjo padidinti vaikų savarankiškumą bei palengvinti kitiems juos suprasti. Pavyzdžiui: noriu, noriu dar, nenoriu, nežinau, nesuprantu, gerai, duok, ateik. Labas, ate, prašau, ačiū – kartojami ir prašomi pakartoti kiekvienu pasitaikiusiu atveju.

Pats džiugiausias savaitės momentas, kai lietuviškai pakviečiau dukrą ateiti praustis, o ji lietuviškai atsakė: gerai. Džiugu ne dėl to, kad mane suprato, ar kad „gerai“ būtų kažkoks ypatingai sunkiai įsimenamas žodis, o todėl, kad ji neparaginta pati panoro atsakyti lietuviškai ir tai padarė teisingai.

Paskatinta šios dukters staigmenos, sugalvojau pamodeliuoti mini dialogus iš dažniausiai pasitaikančių kasdieninių situacijų. Tikėjausi, kad juos išmokusi ji sugebės ir išdrįs juos pakartoti, panaudoti savo kalboje. Ėmiau kelių sakinių dialogus su dukrai pažįstamais žodžiais, pavyzdžiui, – ar nori vandens? – Taip, noriu. – Imk. – Ačiū. – Prašau. Dukrai labai patiko šitie pasikalbėjimai, prašė sugalvoti dar ir dar. Skaičius praktikavomės supynėse. Angliškai, arabiškai, lietuviškai. Vienas pakilimas = vienas skaičius. Čia jau ir berniukai prisijungė.

Dukros susidomėjimas ir pažanga man buvo maloni staigmena. Prieš keletą mėnesių apsilankius Egipte imlumu arabų kalbai stebino vidurinėlis. Dukra buvo demonstratyviai atsiribojusi, tad ir Lietuvoje to iš jos laukiau. Tačiau pamačiau, kad čia jai tapo svarbu galėti bent minimaliai pasikalbėti su aplinkiniais. Vis atbėga man pasakyti, kad vienam ar kitam pasakė kokį nors žodį pagal situaciją, arba supratusi klausimą. Berniukams prireiks daugiau laiko, jų ryšys stiprus, jiems pakanka vienas kito. Tačiau, jaučiu, kad prakalbus vidurinėliui, neatsiliks ir visur brolį kopijuojantis jaunėlis. Belieka surasti, kaip juos paskatinti, sudominti. Turiu tam dar bene tris savaites.

Na ir pabaigai, savaitės anekdotas. Dukra klausia, kaip lietuviškai pasakyti „my hair got a little wet“. Atsakau: „plaukai truputį sušlapo“. Tada ji džiugiai sušunka: „mama, does it mean Musa (brolio vardas) is truputį???“ Atsakau tamdydama juoką, „ne, Asiya, Musa yra ne truputį, Musa yra mažas.“

Pirmąją dienoraščio dalį galite skaityti čia.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *