Dvikalbystės dienoraštis (3) – antra atostogų savaitė

Šios savaitės pradžioje porai dienų grįžome iš Dzūkijos kaimo i Kauną, į civilizaciją. Vaikai tuojau pat prilipo prie kabelinės televizijos ir angliško cartoon network, susirado telefonuose internetą ir savo pamėgtus filmukus iš youtube. Kartkartėmis paklausdavo, gal jau nebeplanuojame grįžti į kaimą? O dukra pafantazuodavo, kaip būtų puiku laiką leisti kaime, bet su miestietišku internetu, televizija ir tualetu (nepykit už atvirumą). Gal net minėti nereikia, kad technologinė pažanga sąlygojo kalbos regresą, geriausiu atveju, visišką stagnaciją. Kartu tai buvo man priminimas ir pamoka, kad izoliuoti nuo anglų kalbos lietuviškame kaime vaikai nuolat negyvens ir kad turiu būti nusiteikusi iššūkiams grįžus namo.

Dvi dienos mieste vaikams greitai prabėgo, mašinoje šiek tiek paliūdėjo, tačiau pamatę pasiilgtas kaimo pramogas, pusbrolius, greitai vėl lakstė džiaugsmingi, o aš tęsiau savidiscipliną kalbėti kuo daugiau lietuviškai. Vakarais vartome dvimetės pusseserės „pirmųjų žodžių“ knygeles, tikrinamės, kokius žodžius jau žino vaikai, skatinu dukrą perskaityti užrašus taip, kaip jai išeina (iš pradžių lietuviškai skaityti ji nedrįso). Ji greitai suprato, kad lietuviškos raidės, net pirmas skiemuo, jai gali pasufleruoti žodį.

Sugalvojau būdą, kaip vaikams padėti nuo pat ryto mankštinti lietuvių kalbą. Jis, beje, ir man pačiai labai malonus, tuojau suprasite, kodėl. Rytais pirmoji paprastai atsikelia mano mama, vaikų močiutė, ir tyliai krapštinėjasi, kol pradeda busti vaikai. Tada aš juos visus paraginu kilti iš lovų, eiti pažiūrėti, kas skanaus bus pusryčiams, o pati apsiverčiu ant kito šono toliau snausti. Bet klausau ir girdžiu, kaip abi pusės bendrauja. Tema aiški: pusryčiai, žodynas irgi pažįstamas: arbata, duona, kiaušinis, blynas, noriu, nenoriu, karšta ir pan. Rodos, net girdžiu jų balsuose abipusį pasitenkinimą, kad pavyksta susikalbėti.

Šią savaitę netikėtai atradau, kas paskatintų mano vidurinėlį panorėti prabilti lietuviškai. Ogi tučtuojau gautas mamos dėmesys! Skaičiau knygą ir norėjau pabaigti pastraipą iki galo prieš atsiliepiant į sūnaus I want, I want, kai jis sušuko lietuviškai: mama, noriu! Iškart iš savo vietos pašokau, lyg komandą gavus. Nuo to laiko vaikas gudrus, naudojasi kaip tik gali mano silpna vieta.

Labai pasiteisino mintis pažaisti stalo žaidimą Monopolis. Padėjo užtvirtinti išmoktus skaičius, nes juos reikėjo tarti ne tik paeiliui, bet ir po vieną. Be to, buvo proga įsiminti dešimtis ir šimtus, bei praplėsti žodyną žodžiais, kurių kasdieninėj kalboj retai sutiksi. Šis žaidimas pajėgus išlaikyti vaikų dėmesį net porą valandų – tikrai puiki galimybė patobulinti kalbą.

Įdomu, kad antrai dvikalbystės savaitei baigiantis, dukrai ėmė kilti tautinio identiteto klausimai. Prasidėjo nuo to, kad ji pasiteiravo, kodėl taip svarbu kalbėti lietuviškai. Atsakiau, kad mokėdama lietuviškai, ji galės bendrauti su seneliais, pusbroliais, kad tai mamos kalba, o mama – lietuvė. Tada ji paprieštaravo: „bet juk aš ne lietuvė!“. Nusišypsojau ir paklausiau, tai kas gi ji tuomet, gal egiptietė, kaip tėtis? Ne, sako, ir ne egiptietė. „Aš – anglė! Aš gi gimiau Anglijoj ir mano kalba – anglų“. Nepuoliau jai prieštarauti, ar įtikinėti. Bet bus labai įdomu, kaip/ar keisis jos saviidentifikacija ateityje. Akivaizdu kad didelę reikšmę tam turi ir kalbos, kuriomis šnekama.

Praėjus dviems savaitėms, apibendrinti pažangą nėra lengva. Stengiuosi labiau džiaugtis pažanga, kad ir maža, nei liūdėti, kad gali būti geriau. Visada bijojau, kad pavėlavau įvesti dvikalbystę savo vyresnėliams, tačiau dukros entuziazmas maloniai nustebino ir suteikė vilties, kad dar ne viskas prarasta.

____________

Pirmoji ir antroji dienoraščio dalys.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *