Dvikalbystės dienoraštis (5) – paskutinioji iššūkio savaitė

Skaičiuojame paskutines valandas Lietuvoje. Kai bus skelbiamas ši įrašas, lauksime skrydžio oro uoste ir jausmingai atsisveikinsime su artimaisiais. Mūsų „lietuvių kalbos stovyklos“ projektas baigiasi. Šios keturios savaitės vaikams suteikė progą pamatyti, kad lietuvių kalba jiems gali būti reikalinga, o ją mokėti yra paranku. Aš pajaučiau, kaip smagu ir malonu pasišnekėti su vaikais lietuviškai, išgirsti juos tariant lietuviškus žodžius.

Vyriausioji dukra labai sumaniai naudojo pramoktus lietuviškus žodžius. Jei kažkurio nežinojo, naudojo sinonimą, arba tinkantį tai situacijai žodį. Pavyzdžiui, nusiklojusi naktį antklodę, nemokėjo paprašyti močiutės, kad užklotų, bet pasakė „šalta“ ir močiutė ją puikiai suprato.

Atostogų pabaigoje pastebėjau, kad vaikai vis gausiau naudoja žodžius, kurių aš jų nemokiau, rodos, jie negirdėjo manęs jų tariant. Vadinasi, žodyną plėčiau ne tik aš, mama, bet ir draugai, giminaičiai, gal net TV.

Viešnagė Lietuvoje turėjo dvigubos naudos – angliškai šiek tiek pramoko ir vaikų močiutė, o vyresnieji pusbroliai pramoko mandagių anglų kalbos formų, pavyzdžiui, vietoje „shut up“ sakyti „wait a little“, vietoje „stupid“ – „silly“ ir pan. (Mano vaikus šokiravo tokie tiesmuki išsireiškimai jų atžvilgiu, teko paaiškinti, kad neanglakalbių vaikų anglų kalbos žodynas nėra toks platus).

Vaikų tėtis, vertindamas jų lietuvių kalbos progresą, labiausiai gyrė jų skaičiavimą. Savo sugebėjimus vaikai demonstravo žaisdami slėpynes ir stalo žaidimus. Pastebėjo ir praplėstą žodyną bei drąsą naudoti lietuviškus žodžius. Tačiau aš pati gavau pastabą, kad vis dar pernelyg dažnai kalbu su vaikais angliškai.

Girdžiu istorijas, kaip Lietuvoje paatostogavę vaikai grįžta namo sklandžiai kalbėdami lietuviškai. Mums taip nenutiko. Gal progresas ryškesnis tiems vaikams, kurie namuose dažniau girdi lietuvių kalbą, yra pasyvūs dvikalbiai, arba tiems, kurie lietuvakalbėje aplinkoje atostogoms paliekami vieni, be tėvų? Mūsų atveju, nesame nei vieni, nei kiti. Tačiau nesu nusivylusi, greičiau – įkvėpta toliau stengtis. Gal paskesnės ilgalaikės atostogos Lietuvoje, su didesniu namų įdirbiu bus dar sėkmingesnės? Verta tikėtis ir stengtis.

______________________________________________

Taip pat skaitykite pirmąją, antrąją, trečiąją ir ketvirtąją dvikalbystės iššūkio dalis.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *