Gyvename ramų gyvenimą

Kadangi mano vyras kilęs iš Turkijos, musulmoniškos šalies, tad nuo pat mūsų draugystės pradžios esu sulaukusi daugelio šeimos narių, pažįstamų ir draugų nuostabos, baimės ir nesupratimo dėl tokio mano sprendimo. Daug kas manė, kad nesuderinsime tokių didelių kultūrinių skirtumų ir panašiai.

Manau, jog vienas iš esminių kultūrinių skirtumų tarp Lietuvos ir Turkijos – tautų religingumas. Lietuvoje dažnas save vadina krikščionimi, nors meldžiasi ir Dievą prisimena gana retai. Žinoma, ne visi, tačiau tikrai dauguma žmonių labai retai lankosi bažnyčioje, praktikuoja religiją ar žino daugiau nei mokyklos laikais išmoktus pagrindus. Tuo tarpu Turkijoje, mano nuomone, žmonės yra religingesni.

Kitas kultūrinis skirtumas – tai moters vaidmuo šeimoje. Lietuvoje įprasta manyti, jog moteris tai  „penki viename“ – ji ir dirba, ir vaikus augina, ir namus tvarko, ir valgyt gamina, lygina, plauna etc. Tuo tarpu musulmoniškoje šeimoje moterims suteikiama daugiau laisvės jų pasirinkime, jos labiau rūpinasi šeima ir jos židiniu. Manau, jog abu variantai nėra blogi, nes viskas priklauso nuo moters charakterio savybių, aktyvumo bei gyvenimo aplinkybių. Tačiau pirmuoju atveju moteriai tikrai nėra lengva, kuomet tenka ir dirbti, ir visą namų buitį nešti ant savo pečių.

Galbūt sunku patikėti, tačiau savo šeimoje su jokiais dideliais kultūriniais skirtumais beveik nesusiduriame. Mano vyras yra ramaus būdo, labai tolerantiškas, savo tikėjimo, pamąstymų ir kitų tiesų niekada neprimetantis kitiems. Manau, jis vadovaujasi nuostata, kad kiekvienas paskutinę teismo dieną atsakysim už save, tad visada sako, jog tu daryk kaip tau atrodo geriau, o aš darysiu kaip man atrodo geriau (religine prasme). Galbūt tą ramų mūsų gyvenimą lemia ir  tai, kad gyvename tūkstančius kilometrų nuo jo šeimos ir artimųjų, o situacija būtų visai kitokia, jei gyventume, pavyzdžiui, vyro šalyje.

Asmeniškai mane labiausiai šokiravo tokie kultūriniai skirtumai, kaip, pavyzdžiui, svečių vizitai bet kuriuo paros metu prieš tai neįspėjus. Atidarai duris, o ten stovi tetulė su lagaminu, atvažiavusi mėnesiui ar dviems pas tave pasisvečiuoti… Svečius aš mėgstu ir visada jų laukiu, bet norėtųsi prieš tai susitarti, nes juk galiu turėti kitų planų, būti numačiusi susitikimą, darbo pokalbį, šeimos atostogas?.. Galbūt mums, lietuviams, atrodo keisti tokie jų netikėti apsilankymai, bet, iš kitos pusės, galbūt ir mes jiems atrodom keisti, nesvetingi, susvetimeję, užsidarę ir nenorintys bendrauti žmonės?..

Kalbant apie lietuvišką kultūrą, mano vyrui buvo tikrai lengva ją priimti. Galbūt tam padarė įtaką tai, kad prieš mums susipažįstant jis jau buvo gyvenęs Lietuvoje. Labiausiai, manau, jį nustebino didelis alkoholio vartojimas, moterų apranga.

Mūsų šeimoje, manau, mes patiriame daugiau bendražmogiškų skirtumų (charakterio, asmenybės), būdingų visoms šeimoms, negu kultūrinių. Prieš sukurdami šeimą, turėjome laiko vienas kitą pažinti, susipažinti su kultūriniais skirtumais ir panašumais, pagalvoti, ar  tai mums tinka, ar ne. Šiuo metu galiu pasakyti, kad gyvename ramų gyvenimą, nes visi „sunkieji“ klausimai jau buvo apgalvoti prieš vestuves, tad ir kompromisų labai didelių neieškome. Jeigu kyla tiesiog bendražmogiskų kivirčų ar nesutarimų, bandome rasti kompromisą.

Visgi, nežiūrint į mano asmeninę istoriją, galvoju, jog mišrios poros susiduria su daugiau problemų, nei tradicinės, todėl prieš kuriant šeimą yra svarbu susipažinti ne tik vienam su kitu, tačiau ir su vienas kito kultūra bei pamąstyti, ar tai priimtina ir ar galėsi su tuo gyventi. Dažnai daug kas priklauso ir nuo būsimo partnerio charakterio savybių, kas visai neturi nieko bendra su kultūra.

Sakoma, kad „žmogui pažinti kartais neužtenka ir viso gyvenimo“, bet susipažinti su partnerio kultūra ir religija (jei ji skiriasi) tikrai vertėtų prieš kuriant šeimą.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *