Jei ne bendri vaikai, emigracija mus būtų išskyrusi

Kiek pamenu, nuo pat vėlyvos vaikystės svajojau gyventi ne Lietuvoje, ištekėti už užsieniečio. Mano svajonė išsipildė, bet pradžia buvo nelengva.

Baigusi universitetą Lietuvoje, kartu su sese išvažiavau į Jungtinę Karalystę. Ji – dirbti, o aš – prižiūrėti jos dukrelę, paauginti šiek tiek savąją, kuriai buvo 1,5 metų. Po metų ir pati pradėjau dirbti.

Dar būdama Lietuvoje susipažinau su savo būsimu vyru. Bendravimas pakrypo santuokos link. Vyras iš savo šalies persikėlė į Jungtinę Karalystę. Savo šalyje jis nematė ateities, jo darbas nebuvo nuolatinis – pasibaigus kontraktui tekdavo ieškotis kito darbo. Jo atvažiavimo labai laukiau. Dirbau nekenčiamą, nors ir prestižinį, darbą, užpuolė depresija, namie dažnai nebūdavau po 12 valandų, nes kelionė į ir iš darbo užtrukdavo ilgai. Dukrą matydavau vos valandą – dvi prieš miegą. Savaitgaliais jausdavaus išsunkta, nieko nenorėdavau. Maniau, va, vyras atvažiuos, viskas iš karto pagerės.

Bet vyrui atvažiavus džiaugsmas nesitęsė ilgai. Jis niekaip nerado darbo. Mano savijauta blogėjo. Pradėjau mažinti darbo valandas, ėmiau gerti antidepresantus. Iš pradžių pateisinau vyrą, kad jam tiesiog neduoda darbo be patirties šioje šalyje. Tačiau laikui bėgant pradėjau vis blogiau apie jį galvoti – ar jis tik netingi dirbti matydamas, kad aš gerai uždirbu, ar nėra baltarankis, bijantis susitepti rankas, ar ne per gerai apie save galvoja? Vyras kartodavo, kad ir jis blogai jaučiasi, jog negali išlaikyti šeimos, kad gali tik sėdėti namie. Nesupratau ir nebenorėjau suprasti vyro, jo savijautos, nes, mano akimis, jis per mažai dėjo pastangų susirasti darbą. Bet kokį darba. Kad ir patį juodžiausią. Matydavau jį ieškantį ir siunčiantį CV tik į darbus ofisuose, kontorose. Na, bet tokiems juk dažniausiai ir reikia vietinės patirties. Nuolat kartojau, kad nebesidairytų į tokius darbus, kad pradėti čia turi nuo bet ko, o paskui ieškoti, kur geriau. Deja, tai nelabai veikė.

Padėtį blogino ir tai, kad namie ne per daugiausiai sulaukdavau pagalbos. Skalbti, valyti, tvarkyti turėjau aš. Jis valgyti padarydavo ir kartais suplaudavo indus. Dar būdavo su mano dukra, kuri jau tapo pakankamai savarankiška, nereikėjo jos nuolat stebėti ar užimti. Deja, į lauką ją retai išvesdavo, žaisdavo su ja taip pat mažai. Pradėjom nuolat pyktis. Nejaučiau, kad jis suprastų mane, kaip man negera nuo manojo darbo, kiek jis man streso sukelia, kiek neigiamų emocijų tenka sugerti. Priėjome iki to, kad pradėjau grasinti skyrybomis, net pradėjau pildyti skyrybų prašymą. Nebeturėjau nei noro, nei kantrybės laukti daugiau, nes jau buvo praėję pusantrų metų nuo jo atvažiavimo, o ir anglų kalba jo labai gera, ji nebuvo joks trukdis susirasti darbą.

Ir tuo metu bemąstant, beplanuojant skyrybas aš pastojau. Vyras atsisakė minties skirtis, jam vaikai per daug svarbūs. Man taip pat suminkštėjo širdis. Be to, pradėjau matyti šviesą tunelio gale – motinystės atostogas, po kurių nutariau negrįžti į darbą nepaisydama dirbs vyras, ar ne.

Pagaliau atėjo diena, kai vyras susirado darbą. Buvo praėjęs mėnuo nuo gimdymo, dveji metai nuo vyro atvažiavimo. Nors man palengvėjo dėl to, bet santykių pagerėjimas vyko itin lėtai. Buvom prisakę vienas kitam daug skaudžių dalykų, kurie ne taip lengvai užsimiršta, ypač kai vis kartojami.

Per kitus dvejus su puse metų vis buvo tai kritimų, tai pagerėjimų santuokoj. Ne kartą gailėjausi, kad ištekėjau. Dabar, atrodo, išlipome iš krizės. Vyras dirba, aš į darbą negrįžau. Šiuo metu nuoširdžiai džiaugiuosi, kad visgi neišsiskyrėme, labiausiai dėka vyro, kuris kategoriškai atsisakė skirtis turint vaikų. Vėl laukiuosi, ir santykiai su vyru geri kaip niekad iki šiol. Tikiuosi, kad tokie ir liks.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *