Keičiu Jūsų palyginimą į puodelį arbatos

Ruošdamasi į gimtinę kasmetinėms vasaros atostogoms, svarsčiau, kas manęs laukia. Maniau, vaikai kaip pašėlę lakstys ir tyrinės naują (arba per metus pamirštą) aplinką, o aš, bandydama juos suvaldyt, vis išgirsiu: „Norvegijoje iš tavęs jau būtų atėmę vaikus“. Tie žodžiai kaip apnuodyta strėlė beda man į širdį, aš tyliai nudelbiu akis žemyn ir pagalvoju: kokia aš vis tik bloga mama.

Mintyse pasiruošiau gynybai: „Tikriausiai Norvegijoje vyrai nedirba po 12-14 valandų per dieną, kad užtikrintų padorų pragyvenimą savo šeimai. Be to, yra su kuo pasikonsultuoti vaikų auginimo klausimais, o organiškų daržovių galima rasti nuėjus į bet kurį prekybos centrą“.

Visi šie momentai yra problemiški čia, Egipte, ir aš juos sprendžiu kas dieną – planuodama vaikų laisvalaikį su tėčiu, susidūrusi su vaikų auklėjimo sunkumais ar ruošdama sveikus pietus. Tačiau kas turi teisę vertinti mano gyvenimą ir teigti, jog tai yra lengviau – sunkiau, gražiau – bjauriau, geriau – blogiau?

Visos šios baimės, projektuotos pernykščios vasaros prisiminimų pagrindu, nepasitvirtino. Viena iš galimų priežasčių – kad per metus per žiniasklaidą pasklido nemažai pagiežingų istorijų apie „Barnevernet“ sprendimus.

Tačiau palyginimų mums aplinkiniai vis tiek negailėjo. Praeivis gatvėje leido sau garsiai pakomentuoti, kad mano vaikai atrodo kaip iš Madagaskaro, tikriausiai turėdamas omenyje garsųjį animacinį filmą. Tik niekaip nesupratau, kurio gyvūno bruožus jis įžvelgė ramiai gatve einančiuose vaikuose. Pažįstama parduotuvėje pagyrė, jog vaikai kalba lietuviškai žymiai geriau nei, cituoju, „draugės dukters, ištekėjusios už babajaus, vaikai“.

Lietuviškos vasaros šiluma buvo lyginama su Egipto karščiais, Ukrainos problemos su Sirijos, ir taip be galo be krašto. Tokių palyginimų aš nesuprantu. Suprantu, kai yra lyginamos kainos ieškant pigesnės ir geresnės prekės. Dar galiu suprasti, kai draugės nori būti gražesnės, šaunesnės viena už kitą. Bet niekaip nesuprantu, kam lyginti nepažįstamą su pažįstamu ar nežinomą su žinomu.

Galiu pasakyti paprastai – man nepatinka, kai mane lygina su kitose užsienio šalyse gyvenančiais lietuviais. Tikiu, kad ten, kitur, yra kitokių rūpesčių, džiaugsmų ir paslapčių. Pastebėjote, kad triukšmingai ir griežtai elgiuosi su vaikais? Aš mielai paaiškinsiu, kodėl mes Egipte ant vaikų kartais garsiai sušunkame ar stipriai sugriebiame už rankos. Pastebėjote, jog jie šauniai bendrauja su suaugusiaisiais? Su malonumu papasakosiu, kaip Egipte suaugusieji elgiasi su vaikais, stiprindami vaikų pasitikėjimą savimi. Stebitės, kad jie moka tris kalbas? Galime aptarti trikalbystės nešamą naudą ir sunkumus.

Tačiau nelyginkite mūsų patirties su Norvegijoje, Anglijoje ar Turkijoje gyvenančiomis šeimomis. Atrodo, Lietuvoje jau seniai „užsienis“ neturėtų būti naudojamas kaip „užribio“ sinonimas, kuomet užsienis yra vienalytė erdvė už Lietuvos sienų ribos. Tad kodėl žmonės vis dar lygina absoliučiai skirtingas tautas, kultūras, patirtis?

Manau, kartais palyginimas naudojamas tarsi kaip sąmojis, demonstruojantis dėmesio aštrumą ir sugebėjimą įžvelgti tas pačias detales absoliučiai skirtingose erdvėse ir netgi laikuose. Kartais palygindami žmonės pasijaučia saugesni. Tarsi tas nežinomas ir nepažįstamas pasidarys nebe toks baisus palyginus jį su kažkuo pažįstamu ir savu.

Tačiau lygindami mano gyvenimo užsienyje patirtį su patirtimi bet kokioje kitoje užsienio šalyje ar Lietuvoje, jūs mane verčiate tik teisintis. Jeigu lyginate su „geresne“ šalimi, aš teisinuosi, kodėl pasirinkau gyventi Egipte. Jei palyginate su „blogesne“ šalimi, aš stengsiuosi pagražinti tą kitą, kaimynę, „blogesnę“. Kai tuo tarpu mes visi galėtume susėsti prie arbatos puodelio ir tiesiog vienas kitam pasipasakoti.

Mielieji, nematuokite viso pasaulio ta pačia liniuote, juk pasaulis apvalus, jums labiau praverstų skriestuvas!

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *