Lietuvoje mums gera

Pradėjus rašyti, dar tik „mintyse“, labai rimtai susimąsčiau ir vis klausiau savęs, tai kada gi prasidėjo mano šeimos istorija, kurgi buvo pirmoji šeimos gyvenimo užuomazga. Ir turiu pripažinti, jog tai buvo 2007 gruodis, kai įpusėjus mokslo metams pradėjau planuoti, ką veiksiu vasarą, baigusi bakalauro studijas. Tuometu buvau aktyviai įsitraukusi į vieną tarptautinę jaunimo organizaciją. Šios organizacijos biuras Kamerūne kaip tik buvo atidaręs paraiškas kandidatuoti į valdybą jų šalyje. Nusprendžiau pabandyti. Tuomet pradėjau bendrauti su tuometiniu organizacijos lyderiu, o šiandien jau savo vyru.

Kad važiuosiu į Kamerūną, sužinojau 2008 m. sausio pabaigoje ir pusmetį iki birželio vidurio intensyviai susirašinėjau su Wilfredu (savo vyru) ir kitais organizacijos nariais. Tas laikotarpis buvo emocingas. O emocijos dar labiau sustiprėjo man tik atvykus. Po poros mėnesių savęs įtikinėjimo ir bandymo visaip kaip atmesti bet kokias mintis apie artimus santykius, pagaliau priėmiau Wilfredą kaip brangiausią dovaną mano gyvenimui, mano ateičiai.

Į Kamerūną važiavau metams, jiems įpusėjus pradėjome lauktis kūdikio. Atėjus vasaros pradžiai be aiškių ateities planų grįžau į Lietuvą laukti gimdymo, o Wilfredas liko Kamerūne. Per keletą mėnesių jis gavo pasiūlymą stažuotis įmonėje Dramblio Kaulo Krante su ilgalaikio kontrakto galimybe. Tad sustiprėjus Samantai (pirmagimei), nusprendėme kurtis Vakarų Afrikoje. Išvažiavau žiemą. Atvažiavau į vasarą. Gerai prisimenu, kad porą dienų beveik neištarėm nei žodžio. Tik žiūrėjome vienas į kitą, kaip pirmą kartą pamatę, ir bandėm susivokti, kad po daugiau nei pusmečio mes vėl kartu. Ir šį kartą jau trise.lietuvoje_gera_225x210_2

Laikas ėjo. Wilfredo kontraktas buvo pratęstas. Po metų ir aš įsidarbinau. Man visada patiko šviečiamoji/ugdomoji veikla, tad aš gavau galimybę privataus universiteto studentus mokyti anglų kalbos. Po pirmojo semestro man pasiūlė pasilikti antram semestrui. Bet tuo metu aš jau laukiausi Vidos, o rudenį, po prezidento rinkimų prasidėjusi politinė krizė, įgavo pagreitį ir vis didėjantį dramatiškumą. Vėl teko keisti mūsų „įsigyvenimo“ planus. Nusprendėme, aš su Samanta turiu išvykti. Likus savaitei iki skydžio, po ilgų trijų mėnesių ieškojimų, kuri gi ambasada galėtų mus sutuokti, susituokėme pagal Dramblio Kaulo Kranto įstatymus, vietiniame metrikacijos biure. Pamenu, kad po to iš namų beveik nebeišėjome ir vos pasiekėme oro uostą. Skydžiai vis buvo atšaukiami, mažinamas jų skaičius dėl šalyje prasidėjusio pilietinio karo. Bet aš išskridau sėkmingai. Ir vėl su ašaromis, kad palieku savo mylimąjį ir dar tokiose sąlygose.

Pagaliau po penkių mėnesių, vėl su įvairiais „nuotykiais“ (mums kitaip kažkaip neišeina), buvome kartu. Kartu jau keturiese. Kartu Lietuvoje.

Nepraėjus mėnesiui Wilfredas gavo darbo pasiūlymą. Tapo vienos iš Kauno aukštesniųjų mokyklų dėstytoju ir čia jau dirba penktus mokslo metus. Tuo pat metu kurį laiką mokė prancūzų ir anglų kalbų privačiose kalbų mokyklose. Skaičiuoti Lietuvoje praleistus metus nėra sunku, nes tai atitinka mūsų antrosios dukters amžių :). Per tą laikotarpį aš baigiau magistrantūros studijas. O jas baigus, gavau pasiūlymą rengti daktaro disertaciją. Šiuo metu tai pagrindinis mano užsiėmimas be rūpinimosi dabar jau penkių asmenų šeima.

Lietuvoje mums gera. Turime darbus. Turime užklasinės veiklos :). Su vyru lankėme Šeimų universitetą, kuriame radome ir toliau puoselėjame nedidelę šeimų bendruomenę. Tai pagrindinis mūsų draugų ratas, į kuriuos visada gali kreiptis, kurie visada pagelbės. Su šeimomis susitinkame beveik kas mėnesį, nes esame gana gausios šeimos ir švenčiame vieni kitų vaikų gimtadienius.lietuvoje_gera_225x210_1

Didelis ir sakyčiau didžiausias turtas kurį turime gyvendami Lietuvoje – mano šeima. Dažnai pasvarstydavome, kad gyvenimas šalyje, kurioje nebūtų nei mano, nei Wilfredo šeimos, būtų teisingesnis variantas. Tuomet abu būtume lygiaverčiai. Nei vienas nenuskriaustas. Na šiuo atveju abu nuskriausti :). Tačiau pažvelgus iš kitos pusės gyvenimas šalyje, kurioje yra bent vieno iš mūsų šeima yra didelis pastiprinimas. Tiek mes galime vienu ar kitu būdu padėti šeimos nariams, tiek tuo pačiu metu galime gauti pagalbą iš jų. Ir aš puikiai suprantu gilų vyro ilgesį savajai šeimai. Pamenu baigiantis metams Kamerūne be proto norėjau mamos apkabinimo…

Galbūt labai išsiplėčiau pradžioje, pasakodama apie visą mūsų šeimos gyvenimo kelią iki Lietuvos, ir apie patį gyvenimą Lietuvoje ne tiek jau daug. Bet dažnai prisimenu dar mokykloje išgirstus klasės auklėtojos žodžius: „Visur gerai, kur mūsų nėra“. Tad manau, kad svarbiausia gyvenime tinkamas požiūris į tai kas ir kaip vyksta tavo gyvenime ir pasitikėjimas Dievu. Jis žino. Jis mūsų kelrodis.

Diana.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *