Mano dukra – musulmonė


Sukūrus mišrią šeimą, naujomis spalvomis nusidažo ne tik porų, bet ir jų artimųjų gyvenimai. Mišriose santuokose gyvenančių lietuvių tėčiai ir mamos, kitaip, nei jų vaikai, neturi galimybės pasirinkti, ar nori įsileisti nepažįstamą kultūrą į savo gyvenimus. Priimti ir susitaikyti su mišria vaiko šeima būna paprasčiau, jei kitataučių žento ar marčios kultūra yra artima saviškei, jei naujai sukurta šeima išlaiko tas pačias vertybes, puoselėja panašias tradicijas. O kaip jaučiasi tėvai, kuriems tenka stebėti kur kas didesnius skirtumus, nei jie galėjo įsivaizduoti?

Nors Jūratės dukra islamą priėmė dar prieš sutikdama savo vyrą prieš daugiau nei 10 metų, jos pasakojimas neabejotinai bus artimas ir toms motinoms, į kurių dukrų gyvenimus islamas atėjo jų musulmonų žentų dėka.


Ar jūsų šeima religinga? Ar dukras auginote vadovaudamasi katalikiškomis vertybėmis ir tradicijomis?

Aš esu laisvamanė, mano vyras – nepraktikuojantis katalikas. Mes nesituokėme bažnyčioje, sudarėme civilinę santuoką. Katalikiškas vertybes dukroms skiepijo močiutė. Ji rūpinosi sakramentų priėmimu, mes neprieštaravome.

Ką žinojote ir manėte apie islamą iki dukros konvertavimosi ir kaip ta nuomonė pasikeitė?

Islamu nesidomėjome, iš žiniasklaidos žinojome tik negatyvius dalykus. Apie dukros sprendimą priimti islamą sužinojome praėjus metams. Aš tai priėmiau ramiai – tai jos pasirinkimas, vyras – su baime. Mūsų aplinkoje nėra musulmonų. Dukros konvertavimasis – jos reikalas, jos įsitikinimai mums netrukdo, aplinkinių nuomonė mums nesvarbi. Mes bendraujame su žentu, anūkais, mylime juos.

Kada ir kaip sužinojote apie dukros pasirinkimą? Kaip reagavote, kaip reagavo šeima?

Apie dukros susidomėjimą islamu sužinojome jai grįžus iš Erazmus mainų programos Ispanijoje, o apie konvertavimasi – jai gyvenant Anglijoje. Dukra nežinojo, kad tėtis jos pasirinkimą priėmė kaip jos profesinės karjeros žlugimą, laisvės praradimą, būsimų anūkų netekimą ir panašius negatyvius dalykus, įskiepytus žiniasklaidos. Tai jis išsakė tik man. Pasisekė jį įtikinti, nuraminti.

Dukrai paklausus, ar ji nesudarys mums nepatogumų parvažiavusi užsidengusi plaukus, aš atsakiau – “tu mums esi dukra ir su sombrera, ir su tiubeteika, ir su skara”. Iš to skaniai pasijuokėme. Buvo aplinkinių, kurie stebėjosi, kaskart turėjome aiškinti, kad tai – jos gyvenimas ir niekas kitas jo nenugyvens. Mes priėmėme dukrą su jos pasikeitusia išvaizda, pasirinktu tikėjimu, kitataučiu vyru ir nuostabiais vaikučiais, kurių labai pasiilgstame. Be galo džiaugiamės, kad žentui patinka Lietuva, jos gamta, kad myli mūsų šeimą, nežiūrint mūsų kitokio tikėjimo. Jaučiame pagarbą, meilę, ko daugiau gali norėti tėvai, seneliai?!

Kokius dukros pasikeitimus buvo sunkiausia priimti? Kokiais pasikeitimais džiaugiatės?

Sunkiausia buvo, kai ji atsisakė karjeros. Tačiau laikas parodė, kad nereikėjo baimintis. Žinių, išsilavinimo, patirties, Lietuvoje likusios šeimos, namų niekas iš jos neatėmė. Didžiuojamės, kad ji tiki tuo, ką daro, savarankiškai priima sprendimus, nesidairydama į aplinkinius. Jos tikėjimas mūsų šeimos laimei, meilei – ne kliūtis.

Ar manote, kad jūsų dukra ir šeima būtų laimingesnė, jei nebūtų susieta su islamu?

Nemėgstu svarstyti, „kas būtų, jeigu būtų“. Nė vienas nežinome, kaip susiklostys aplinkybės, kaip nugyvensi gyvenimą. Islamas – jos pasirinkimas, dėka to mes daugiau sužinojome apie islamą iš gerosios pusės.

Ar girdite ir kaip reaguojate į aplinkinių kalbas apie dukrą?

Kaskart vis mažiau aplinkiniai stebisi dukros pasirinkimu, gyvenimas leido įsitikinti, kad pas mus viskas gerai. Pradžioje buvo ir įžeidinėjimų, ir nuostabos „kaip jūs leidote?“. Nesinori prisiminti – viskas praeity. Malda nėra nusikaltimas.

Dauguma lietuvių sako, kad konvertitės išduoda savo šeimas ir pamina diegtas vertybes, ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kodėl?

Tai – jų nuomonė. Mano dukra nieko neišdavė, nepamynė žmogiškų vertybių. Ji neveidmainiauja, nenusikalsta, neprimeta savo nuomonės kitiems. Aš manau, kad Dievas yra vienas ir kaip į jį kreipiesi, nesvarbu. Tiesiog reikia mylėti savo vaikus, gerbti jų pasirinkimą, leisti gyventi jiems savo gyvenimus, džiaugtis jų pasiekimais. Mes ramiai priimame, kad dukra nedalyvauja mūsų švenčiamose šventėse, giminės susitikimuose. Ji žino, kad dalyvaujantieji prisimena ją ir linki jai laimės.

Kokius pozityvius pasikeitimus pastebėjote savo dukroje po religijos pakeitimo? Ar buvo neigiamų, kokie jie?

Man ji nepasikeitė. Mūsų gyvenimas keičiasi, nepriklausomai nuo religijos.

Kokie dabar jūsų santykiai su dukra ir jos šeima?

Puikūs. Norisi dažniau susitikti…

Ką palinkėtumėte kitų konvertičių tėvams, kuriems nelengva susitaikyti su tokiu vaikų pasirinkimu?

RAMYBĖS, kurios linki katalikai kiekvienų mišių metu. MEILĖS, kuri laiko visą pasaulį. KANTRYBĖS, kurios reikia reaguojant į aplinkinių nuostabas. O svarbiausia – gražių, protingų anūkėlių, dažnai apsilankančių mamų tėviškėse.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *