Mūsų šeimos Ramadanas – ne visada paprasta, bet tikrai įmanoma

Ramadanas mūsų šeimoje neatrodo ypatingas, kol nepasikalbame apie tai su kitais. Mūsų šeimos Ramadano tradicijos nėra vien pakistanietiškos (iš ten kilęs mano vyras). Pavyzdžiui, pakistaniečių šeimose moterys retai eina į mečetę, dažniau – vyrai ir berniukai. Tačiau mes mėgstame pasninką nutraukti su bendruomene, visi kartu melstis naktines Ramadano maldas. Yra musulmonų (nekalbant jau apie nemusulmonus), kurie stebisi, kaip aš galiu išpasninkauti 19 valandų, dirbti mokykloje pilnu etatu ir pasirūpinti trim mažamečiais vaikais, kurie eina kasdien ne tik į mokyklą, bet ir į kasdieninę popamokinę madresę (islamišką mokyklą). Tai ne visada paprasta, bet tikrai įmanoma.

Mūsų diena prasideda nuo suhūr/sehri (ankstyvo ryto užkandžio) prieš pradedant ilgą pasninko dieną, maždaug apie 2.30 val. ryto. Visa šeima keliasi, įskaitant ir mūsų 5,5 metų Salahuddini, kuris jau šiais metais pasninkauja pilnas dienas, tiesa, tik per atostogas ir savaitgaliais. Jam tai yra didelis pasiekimas ir pasididžiavimas. Dažniausiai užkandam arbūzo, datulių ir atsigeriam pieniško kokteilio. Retkarčiais valgom sausus pusryčius ar jogurtą. Daug kam kyla klausimas, kaip vaikai sugeba atsikelti taip anksti? Tai paprasta – lygiai kaip tėvai kelia vaikus į mokyklą, taip ir pasninkui pakelia. Tai net lengviau, nes prieš užmiegant, mano 10-metė Khadidža išmaldauja ir išreikalauja būt pažadinta pirma, nes vis nerimauja jog netyčia gali pramigti. Užkandus ir pradėjus pasninką, mes pasimeldžiam pirmąją Fadžr maldą visi kartu ir krentam vėl į lovą kelioms valandoms, kol reikės keltis 7 valandą, ruoštis į mokyklas ir darbus. Gera pasilepinti truputį ilgesniu miegu savaitgaliais ir atostogų metu, bet vaikai nemiega ir tom dienom ilgiau nei iki 9-10 valandos. Tik pramerkę akis bėga į kiemą žaisti su draugais. Kartais savaitgaliais vykstame į 11-mečio Hamzos kriketo varžybos, į kurias jis džiaugsmingai keliauja lydimas visos šeimos ir besilaikantis savo pasninko. Jis supranta, jog pasninkas jam nėra būtinas, bet jis nenori praleisti galimybės įgyti palaimos iš savo Kūrėjo. Kaip jis pakelia pasninką prakaituojant žaidimo lauke? Visai paprastai – jis tai daro savo noru. Kai pastebiu, jog nuvargsta, matau, kaip skalauja burną su vandeniu atsargiai, nenurydamas, o po varžybų pilasi visą likusį vandenį sau ant galvos.

Šie metai yra mums ypatingi, nes tai pirmi metai, kai vyresnėliai gali pasninkauti mokykloje. Sūnus yra 6-oje klasėje, o dukra 5-toje. Pasninkaujant pietų metu jiems galima ilsėtis atskiroje klasėje ir, jeigu nori, gali skaityti Koraną arba žaisti žaidimus, galvosūkius ir panašiai. Tuo ypač džiaugėsi mano dukra, nes jai buvo suteikta išimtis pasninkauti mokykloje vien dėl to, jog jos brolis čia pat pasninkauja. Kitiems 5-tokams pasninkauti leido su sąlyga, jog tėvai juos pasiims namo per pietų pertrauką. Khadidža taip norėjo pasninkauti, kad sugebėjo įkalbėti ne tik mus, bet ir mokyklos direktorę. Ji buvo laiminga nepaisant to, jog ji negali mokyklos metu bėgioti lauke su kitais vaikais, ar dalyvauti užklasinėj veikloj, kurią ji labai mėgsta. Pasninkauti jai reiškia daug daugiau, nei bet kokios kitos pramogos. Ji pasninkauja nuo 4 metukų. Taip, labai anksti, bet pradėjo ji po truputį. Pradžioje po 2 valandas, vėliau jau iki vidurdienio maldos, tada iki pavakario, kol Ramadano pabaigoje ji pasninkaudavo pilnas dienas. Su meile ir empatija ugdėm ištvermę ir stiprybę, kasmet po truputį.
Grįžus iš mokyklos, vyresnėliai meldžiasi Zohr maldą ir ruošiasi eiti į madresę, o jaunėlis užkanda ir pradeda savo dalinį pasninką iki mūsų vakarienės – iftaro, juk taip smagu pajusti nors truputį iftaro saldumo, kai visi kartu skaičiuoja minutes iki pasninko pabaigos. Madresė Ramadano metu yra sutrumpinta pusvalandžiu, tad grįžtam namo apie 18.45 val. ir pasimeldę trečią dienos maldą vaikai krenta poguliui iki 21.15 val.

Kol vaikai madresėje, aš keliauju į kitą madresę (pamokas tik suaugusiems) mokytis Korano skaitymo, taigi laisvo laiko nelieka. Po pogulio, keliamės iftarui ir užkandę meldžiamės saulėlydžio maldą Maghrib kartu. Būtinai užkandam ko nors skanaus, pradžiuginame vaikus, nes kitais mėnesiais desertai mūsų namuose yra retenybė.

Tada ruošiamės naktinei Iša maldai, po kurios būna ilga Ramadano Tarawyh malda mečetėje, trunkanti apie valandą. Per atostogas ir savaitgaliais važiuodavome su šeima, o kitom dienom pakaitom su vyresnėliais. Dabar, prasidėjus 10 paskutinių Ramadano dienų, jaunėliams nereikia eiti i mečetę, jie turi daugiau laiko pailsėti ir padūkti lauke su draugais.

Taip pat jau ruošiamės Eid, pakuojam dovanas ir rašom atvirutes. Eid su šeima meldžiamės kartu šventinę maldą, rengiamės naujais drabužiais ir ieškom namuose paslėptų dovanų.
Kas mus motyvuoja? Greičiausiai, jausmas, kad padarei tiek, kiek maksimaliai galėjai ir tai darei vardan Allah. Net ir pačios sunkiausios dienos ir naktys nublanksta pagalvojus apie palaimą, kurios šeima sulauks (ir kasdien sulaukia) iš Allah, kaip atlygį už bemieges naktis, valandas, praleistas mečetėse ir skaitant Koraną. Kaip mamai, kas gali būti nuostabiau, nei žinojimas, jog didžiausias atpildas, kuris išliks su mumis po mirties yra tikintys ir religiją praktikuojantys vaikai?

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *