Nėra namų be dūmų

Vyras kilęs iš Egipto. Mano artima draugė supažindino mane su vyru. O su uošviais buvau supažindinta labai staiga, vos tik draugystei prasidėjus.

Prieš susitikimą, žinoma, buvo jaudulys širdyje, kaip mane priims, kaip į mane reaguos, ar paliksiu gerą įspūdį. Kažkaip jokių svarbių patarimų negavau, tiesiog buvau savimi. Pirmas susitikimas vyko uošvių namuose. Įspūdis buvo puikus. Mane stebino svetingumas, meilė, kurią jie man rodė, anyta pirmą kartą mane pamačiusi pasakė, kad mane iš pirmo žvilgsnio pamilo, ir kad aš esu visada laukiama. Gal kiek šokiravo bendravimo būdas: jie labai garsiai šneka. Aš nesuprasdama jų kalbos vis atsisukdavau į vyrą paklausti: „kodėl tavo mama šaukia? Jūs pykstatės?“ Jis atsakė: „Ne, Egipte visi taip bendrauja (jam mano klausimas sukėlė šypseną).“ Laikui bėgant prie to pripratau.

Įvairių smulkių nesusipratimų su uošviais yra buvę be galo daug, tačiau tie nesusipratimai 100% dėl kultūrų skirtumo. Laimei, mano vyras 99% mane dėl visko palaiko, nes pats yra labai lankstus ir tolerantiškas, jeigu jis būtų mane smerkęs, dėl visko, kas man nepatiko, ir būtų bandęs įrodyti, kad Egipte reikia gyventi būtent TAIP, kaip jo šeimai atrodo teisinga, kažin ar dabar būtume kartu.

Mano vyro šeima yra linksmi ir pozityvūs žmonės, negalėčiau išskirti kažkokių atskirų linksmų istorijų, neskaitant kultūrų skirtumų, mums visiems kartu yra tikrai smagu, uošvis ir anyta turi puikų humoro jausmą, kaip ir mano vyras, tai liūdna tikrai nebūna.

Ko aš išmokau iš savo vyro ir jo šeimos? Lengvai išmokau gaminti visus egiptietiškus mėgstamus vyro patiekalus, ir netgi pati kai kuriuos labai pamėgau. Dėl arabų kalbos, žinoma, tikrai yra kur tobulėti, laisvai nešneku šia kalba, tačiau susikalbu parduotuvėje ar netgi su pačia šeima nebelabai kyla problemų bendraujant, nes labai daug ką suprantu.

Gimus pirmagimei, turėjau galimybę pažinti artimiau anytą, nes ji atvyko po mano gimdymo pas mus į namus, svečiavosi 2 savaites. Nesusipratimai buvo neišvengiami, kadangi esu labai savarankiška, negaliu pakęsti pamokymų. Skaičiau daug literatūros nėštumo metu apie kūdikių priežiūrą ir man atrodė, kad pati viską puikiai žinau, o ji vis sekdavo kiekvieną mano žingsnį, kaip aš ką darau. Vis mokydavo, kaip yra geriau, bet mokydavo ne tiesiogiai, o per vyrą, o jis vargšelis netgi sakyčiau turėjo būti vidury karo lauko ir atlaikyti visą spaudimą, nes aš nemėgstu, kai mane moko, o anyta nemėgo, kad aš neklausau jos patarimų. Šią minutę, kai jau turiu 2 vaikus, mes iš tų situacijų pasijuokiame, bet tuo metu šypsena mano veide buvo retas svečias. Taigi taip, po pirmojo vaiko mūsų santykiai buvo kurį laiką įtempti, tačiau laikui bėgant tikrai išmokome geriau viena kitą suprasti, ir progresas jaučiasi labai didelis mūsų bendravime, į gerąją pusę. Aš išmokau įsiklausyti ir patylėti, anyta laikui bėgant nustojo mane mokyti, kaip turiu gyventi.

Noras bendrauti iš vyro šeimos pusės yra lygiai toks pat didelis, koks ir buvo dar negimus anūkams. Jie visada norėdavo dažnai mus matyti, bet kadangi Kairą nuo Hurgados, kur mes gyvename, skiria 6 valandų kelionė, matomės rečiau nei jie norėtų, kas 3-4 mėnesius.

Vienintelis patarimas kitoms mišrioms šeimoms yra tas, kad jūs turite išlikti pozityvūs. Mano asmeninėje patirtyje optimizmas pasiteisino gerais santykiais. Senas geras posakis: kaip šauksi, taip atsilieps. Kad ir kokie malonūs vyro tėvai būtų, tikrai reikės kantrybės ir laiko.

Suprasti ir priimti vieniems kitus tokius, kokie esame, susigyventi, „apsitrinti“. Per tuos 4 metus mums yra buvę visko: ir nekalbėjimo valandų, ir ašarų, ir šypsenų, tačiau nėra namų be dūmų. Svarbu, kad mes norėtume spręsti problemas, o kai yra noras – bus ir kompromisas.

Dovilė

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *