Pažintis virtuvėje

Teks nuvilti tuos, kurie tikisi atsakymų, panašių į “visuomet svajojau ištekėti už užsieniečio” ar “neįsivaizdavau savęs su lietuviu”. Svajonių jaunikio pasas nebuvo reikalavimų būsimam vyrui sąraše. Kur kas svarbiau buvo sutikti žmogų, su kuriuo sietų dvasinis artumas, besąlyginė meilė, noras tobulėti, panašios vertybės ir gyvenimo tikslai. Tai nereiškia, kad kiekvienas sutiktas vaikinas turėdavo užpildyti anketą su pusantro šimto klausimų, manau, kiekvienas žinome tą jausmą, kai su sutiktu žmogumi mums tiesiog nepakeliui.

Tuo metu studijavau Olandijoje ir gyvenau gana olandiškoje aplinkoje – olandiškas bendrabutis, bendramoksliai – olandai, tik draugų ratas daugiau lietuviškas. Mažai “egzotikos” buvo mano tuometiniam gyvenime. Sukausi kaip voverė tarp mokslo ir darbo, o vaikinai, tiesą sakant, rūpėjo mažai, nes jiems nebuvo laiko.

Vis dėlto, likimas sutvarkė kitaip. Bendrabučio kaimynui išvykus į Indiją ieškoti vidinio nušvitimo, jo kambaryje apsigyveno italas, magistro studentas. Mes visi olandiškai trynėm rankas: įdarbinsim jį “studentnamio” virtuvėje ir skaniai leisime laiką. Italas, deja, mūsų savanaudiškus kėslus perprato ir apsimetė, kad jį labai mokslai spaudžia.  Mano būsimas vyras, iranietis, tuomet dar fizikos magistrantas, ir minėtasis italas buvo bendramoksliai. Jie kartu darydavo įvairius projektus, o po jų visada užimdavo mūsų miniatiūrinę virtuvę keletui valandų. Ačiū dievams, kad jie abu pietiečiai, tai aš jau plaudavau savo indus, kai jie tik ruošdavosi gaminti.

Kai pirmą kartą, prieš beveik devynerius metus, pasikalbėjau su savo būsimu vyru bendrabučio koridoriuje, nes virtuvėje jau nebuvo vietos, mane sužavėjo jo vidinė šiluma, ramybė, geranoriškumas. Ir gerai pamenu tą jausmą, apėmusį sužinojus, iš kur jis: “O dievai, kaip bus sunku atsilaikyti aplinkos spaudimui”, nes ausyse skambėjo būsimi gąsdinimai, kad jis uždarys mane namuose, išsiveš vaikus. Bet jo geranoriškumas ir atvirumas nugalėjo, mes išėjome į pirmąjį pasimatymą, ir nuo tada nesiskyrėme. Po devynerių metų, gąsdinimai vis dar nesibaigė, bet pasikeitė mano požiūris į gąsdintojus – tai žmonės, kurie leidžiasi valdomi neišprusimo ir stereotipų. Juk svarbiausia, kaip sakė Antuanas de Sent-Egziuperi, kad meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas kartu viena kryptimi. Kitaip sakant, nesvarbu iš kur mes kilę, svarbu, kuria kryptimi mes einame.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *