Penki vaikai, penkios kalbos

Mūsų šeimoje daugiakalbystė yra natūralus reiškinys, niekad dirbtinai nevertėme vaikų mokytis vieną ar kitą kalbą. Aš, būdama idealistė, mokiau vaikus lietuvių abėcėlės, rašėme diktantus, vartėme močiutės dovanotas knygeles, sudainavome „Du gaideliai“ (Mišri Šeima projektas, red. past)… Dukra mėgsta daryti atvirukus seneliams, bet niekaip nenukeliauja iki pašto, o e-mailu dar nesinaudoja. Mano net didieji vaikai, dešimtmetis ir devynmetė, dar vis neskiria lietuvių ir vokiečių kalbų bei nežino, kuom skiriasi Lietuva nuo Vokietijos. Iki šiol vis tikslinasi manęs, kur jie gimė ir augę, kur gyvena jų močiutė ir senelis. Vaikams neteko gyventi Vokietijoje, bet kažkaip tunisiečiai beklausinėdami susuka galveles. Vyro gentainių žiniomis vyras buvo išvykęs į Vokietiją, bet nelabai suvokia, kad grižęs tai su lietuve iš Lietuvos. Manė mane esant vokiete. Mano tėvynė yra jiems visiškai nežinoma salelė, išskyrus geografijos ar istorijos mokytojams. Dauguma mano, kad Lietuva – tai Vokietijos sudėtinė federacijos dalis ar panašiai, bei kad kalba ta pati.

Didžiai visų, ypač kaimynų nuostabai, lietuvių kalba neprigijo mūsų šeimoje net ir mums gyvenant Lietuvoje, kur praleidome septynerius metus. Aš stengdavausi kalbėti su vaikais lietuviškai, bet, Dievaži, ilgiau nei 5 min neišeidavo… Vaikai ėjo į lietuvišką mokyklą, ir jau buvo tiek pramokę lietuvių kalbos, kad, anot mokytojos, net žaisdami dviese tarpusavy kalbėdavosi lietuviškai! Skaitydavome knygas, kurias imdavome iš mokyklos bibliotekos. Aš mėgdavau pasėdėti bibliotekoje, kol pratinau vaikus pasilikti vienus mokykloje. Labai šiltai prisimenu ir mokyklos bibliotekininkę, praktikuojančią krikščionę, su ja rasdavome bendrą kalbą.

Mūsų šeimos kalba yra vokiečių. Nes tąja kalba mudu su vyru susikalbame lengviausiai, susipažinome ir susituokėme Vokietijoje. Tačiau svarbiausia mūsų šeimai vistik yra arabų kalba jau vien dėl to, kad esame musulmonai. Beje, aš pati išmokiau savo vaikus ir arabiškos abėcėlės. Jie mėgdavo televizijos kanalą arabų kalba „Aljazeera Children“. O vėliau vyras pamokė pačius pagrindus. Beje, vis aktualiau darėsi kraustymasis i vyro šalį Tunisą. Troškome, kad vaikai augtų islamiškoje aplinkoje.

Šiuo metu jau penkeri metai gyvename Tunise ir vaikai kalbasi tarpusavyje šalies kalba – arabiškai Tuniso dialektu, tačiau puikiai kalba ir arabų bendrine (Korano) kalba. Aš taipogi jau kalbu tunisietiškai, taigi stengiuosi ir šeimoje ją naudoti. Vokiečių kalba pamažu užleidžia vietą vietinei, vis mažiau ją naudojame man įsisavinant vietinę kalbą. Vyras buvo pasiryžęs mokyti privačiai tunisiečius vokiečių kalbos, tai pasiimdavo drauge ir mūsų vaikus paeiliui. Tai kiek pagerino mūsų nukentėjusią vokiečių kalbos kokybę. Nuo trečios klasės vaikams prasidėjo prancūzų kalbos mokymasis, vėliau šia kalba bus mokoma matematikos, chemijos, fizikos ir t.t. Turiu ir aš norą išmokti prancūzų kalbos, juk mane kaip užsienietę čia visi tik ir kalbina prancūziškai, o aš – „nė bum bum“. Be to, manau, kad prancūzų daug lengviau ir greičiau išmokčiau nei arabų kalbą. Bet nerandu laiko šiai kalbai visiškai, auginu penktąją atžalėlę ir kalbuosi su ja visomis kalbomis…

Lietuvių kalba nukeliavo į paskutinį planą ir iškyla tik mano mamai atkeliavus mus aplankyti savaitei ar dviems per metus. Ji pramokusi vokiečių kalbos, kuomet mes apie metus laiko Lietuvoje gyvenome jos namuose. Pirmą kartą atvykusi mus aplankyti Tunise, būdama logopedė, iškart sunerimo keistu vaikų tarimu kalbant arabiškai. Ją nustebino arabų kalbai būdingi, bet lietuvių ausiai neįprasti gerkliniai ar gomuriniai garsai. „Skype“ retokai kalbamės su mano tėvais, tad ir vaikams maža praktikos lietuvių kalbai. Susitikę kokį kartą per mėnesį „Skype“, vaikai sutrikę nebežino net žodžio „labas“. Daugiausia jie savo meilę seneliams išreiškia piešinukais, kol aš įnirtingai kalbuosi su savo tėvais, anūkėliai skuba piešti širdeles seneliams, tada lenda į ekraną jiems parodyti… Esu prašiusi mamos bei draugės, kad bent kartą per savaitę skype pamokytų maniškius lietuviškai, deja, nėra lengva tai įgyvendinti, šių laikų skubus gyvenimo tempas tiek Europoje, tiek Afrikoje, sunku susiderinti susitikti vienu metu online, o dar juk reikia ir pasiruošti… Aš pati kaip voverė rate nerandu ramaus laiko pamokėlėms, o manęs juk nelabai ir klauso, svetimų labiau, nes drovisi. Mintyse puosėlėju idėją kas savaitę skirti vis kitai mūsų žinomai kalbai, kad neapleistume nei vienos. Kas savaitę nesibaigiančiu ratu aktyvuotume arabų, tunisiečių, vokiečių, lietuvių, prancūzų, anglų ir rusų kalbas. Tačiau praktiškai irgi nesiseka įgyvendinti, o jei pavyksta, tai ilgiausiai pusvalanduką. Tačiau visvien turiu viltį, tereikia daugiau disciplinos ir kantrybės bei valios, su Dievo pagalba. Vyras pasvajoja vaikus galbūt išleisti į Europą studijoms, galbūt net į Lietuvą… O aš pasvajoju, gal vaikų uošvienėlės lietuvaitės bus, tad bendrom jėgom palaikysime lietuvių kalbos išlikimą mūsų giminėje.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *