Sirijoje niekada nesijauti vienišas

Į Siriją iš Didžiosios Britanijos persikėlėme 2009 metų pavasarį. Jokios ypatingos priežasties tokiam sprendimui nebuvo, tiesiog nebuvome taip stipriai įsitvirtinę Londone, kad negalėtume pabandyti gyventi Damaske. Mane vedė smalsumas, o vyras, savo šalyje nebuvęs septynerius metus, ilgėjosi artimųjų ir taip pat galvojo, o kodėl gi ne? Nei šeimos nariai, nei draugai gyvenimu Sirijoje nesiskundė, anaiptol – šalyje vyravo ramybė ir gyvenimas visomis prasmėmis tik gerėjo.

Vyras nuskrido pirmas, ir įsitikinęs, kad viskas ten tikrai tvarkoj, nupirko lėktuvo bilietą ir man. Į Damaską atskridau naktį, todėl tikrasis miesto vaizdas atsivėrė ryte. Buvo metas, kai iš Vilniaus į Damaską skraidino dvi avialinijos. Su persėdimu Prahoje ar Varšuvoje keliauti buvo tikrai patogu. Lėktuvai pilnutėliai, daug prancūzų, italų, britų, lenkų.
Sirija_225x210_1Pro buto 10-ame aukšte langus matėsi didelė dalis miesto, jį supantys kalnai snieguotomis viršūnėmis ir mečečių bokštai. Viskas daug geriau, nei tikėjausi! Užsakytus pusryčius atnešė berniukas iš kitoje gatvės pusėje esančios kavinės, kokia prabanga, pagalvojau, o pasirodo, tai visai normalu, netgi kasdieniška. Po vidurdienio anyta pakvietė pietų, ten mūsų su vyru laukė artimiausi šeimos nariai. Stalas nuklotas valgiais tąsyk tikrai nustebino, vien karštų patiekalų, buvo daugiau nei penki, viskas tradiciška ir dėl viso pikto – lazanija, na, jei europietei kažkas neįtiktų. Vyro šeima mane priėmė labai šiltai ir draugiškai, įdomiausia aš buvau vaikams, kurie, mokėdami šiek tiek angliškai, vis nepraleido progos mane pakalbinti.

Vėliau, visur, kur tik lankėmės, mus pasitikdavo žmonių svetingumas, mandagus pasmalsavimas ir tie patys gausūs stalai.

Sirai labai paslaugūs, atviri, draugiški ir svetingi žmonės. Net jei svečiai užsuka tik labai trumpam, būtinai vaišinami kava, arbata, sultimis. Artimi giminaičiai mėgsta apsilankyti nepranešę, tai gali būti ir ankstyvas rytas, ir vėlyvas vakaras. Šeimos narių santykiai labai šilti ir stiprūs, senoliai itin gerbiami, o vaikai lepinami. Niekada nesijauti vienišas – giminaičių vizitai, skambučiai užpildo dienas.

Miesto architektūra tiesiog užburia, juk tai seniausia gyveniama sostinė pasaulyje. Nuostabus senamiestis, senoviniai turgūs, Sirija_225x210_2
mečetės, pirtys, siauros gatvelės kvepiančios jazminais ir apelsinų žiedais. Dažnai mečetė ir bažnyčia turi bendrą sieną, ar stovi viena šalia kitos ir tai niekam visiškai netrukdo. Krikščionių rajonai itin ramūs, atviri, kažkuo primena Ispaniją ar Italiją. Turgaus prekeiviai neįkyrūs, niekada netemps už rankovės ir nerėkaus. O jau prieskonių galybė, raibsta, mirguliuoja spalvomis. Kalnai alyvuogių, riešutų, datulių, kvapnių vaisių ir daržovių, o kur dar arabiškų saldumynų gausa.

Mieste daug privačių ligoninių, klinikų, vaikų darželių, mokyklų ir koledžų. Moderniuose prekybos centruose pilna žinomų prekių ženklų parduotuvių, kavinių ir užkandinių, supermarketuose rasite visko: ir silkės, ir mėgstamų sūrių. Trūko tik grietinės ir juodos duonos.

Buitis moterų ten tikrai nevargina, visose be išimties virtuvėse zvimbia indaplovės, kartą ar du per savaitę ateina namų tvarkytoja, maisto produktus galima užsisakyti telefonu iš artimiausios parduotuvėlės ir jas per 15 minučių pristato. Labai populiaros skalbyklos/valyklos, 10 porų vyriškų marškinių pristatomi po poros valandų švarutėliai, išlyginti ir tvarkingai sukabinti.

Man ten nepatiko vienintelis dalykas: vasarą karštis siekia +45. Kadangi gyvenome viršutiniame aukšte, kartais nebūdavo šalto vandens, nes talpyklos esančios ant stogo taip įkaisdavo, kad šaltas vanduo atsirasdavo tik vėlai vakare. Karšto ir sauso sezono metu iš namų išeidavome tik labai anksti ryte arba jau saulei nusileidus, kai atvėsdavo. Vieną kartą bandžiau pavaidinti

Sirija_225x210_3didvyrę ir vidurdienį išėjau į turgų. Karštis buvo toks, kad nuo įkaitusio šaligatvio pasilydė mano batų padai, o pati buvau tokio raudonumo, kad jis atslūgo tik po dvejų parų. Daugiau tokios klaidos nedariau. Kondicionieriai namuose veikė be perstojo. Lietus, toks lauktas, būdavo kaip šventė, gyvenimas mieste tarytum sulėtėdavo, o skėčių pardavėjai pasipildydavo kišenes.

Jaunimas ir šeimos savaitgalį, (penktadienį-šeštadienį) mėgsta svečiuotis vieni pas kitus, lankytis prekybos centruose ir kavinėse. Miesto parkai ir daugmaž visi žalesni plotai ypač vakarais pilni žmonių, kurie atsinešę arbatos ir užkandžių tiesiog ramiai šnekučiuojasi. Vasarą labai populiaru savaitgaliui ar net savaitei išsinuomoti vilą su baseinu užmiestyje, ten tiesiog poilsiaujama, kepami kepsniai, mirkstama vandenyje.

Sirijoje gyvenome 2009-2011 metais. 2011 metais, rugsėjį, kai prasidėjo neramumai, išvažiavau į Lietuvą. Laukiausi, galvojau, gims dukrelė ir jai sustiprėjus, po poros mėnesių, galėsime grįžti į Damaską. Visi tikėjomės, kad situacija šalyje jau bus kaip buvus. Labai gaila, bet skristi ten nebegalėjome, vyras atvažiavo pas mus. Įsikūrėme Lietuvoje, vis vildamiesi, kad tuoj tuoj konfliktas Sirijoje baigsis…deja, jau ketverius metus vyksta siaubingi dalykai.

Iš Sirijos pasiilgstu žmonių santykių šiltumo, nusistovėjusios tvarkos, kai netikėtumų beveik nebūna, nes gyvenimas teka sava, įprasta vaga, turgaus šurmulio, net adano, kuris atskriejantis iš aplinkinių mečečių gaudžia taip didingai, kad net oda pasišiaušia.

1 Comment

  1. Rimantė

    Kokia graži istorija, jaučiasi šilti jausmai šaliai, kaip gaila, kad ji jau nebėra tokia rami, kad gyvenimas jau nebeteka sava taikia srove… Linkiu, kad neramumai pasibaigtų, o iki to laiko jus svetingai glaustų Lietuva!

    Reply

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *