Svarbiausia – nuoširdus ir atviras bendravimas

Mano vyras egiptietis. Susipažinau su juo per savo sesę. Mano sesę internetu pakibino užsienietis, kaip vėliau pasirodė – egiptietis. Tačiau sesė buvo labai užsiėmusi, ruošėsi egzaminams ir pan., todėl, norėdama juo lengviau atsikratyti, paprašė manęs pabendrauti su juo internetu. Tuo metu, kai mes susipažinome, man buvo tik 17, todėl, pirmą kartą viešėdama Egipte, net nepasakiau jam, kad esu taip arti – mes taip ir nesusitikome. Tačiau grįžusi atgal į Lietuvą, prisipažinau jam, kad ilsėjausi jo gimtojoje šalyje. Tai sukėlė intrigą – jis lyg ir pyktelėjo, kad aš neperspėjau, o aš labai džiaugiausi, kad dar prieš susitinkant su juo, geriau pažinau šalį, kurioje jis gyvena. Vėliau, daugiau nei metus intensyviai bendravę internetu, mes pagaliau susitikome ir supratome, kad virtualus susižavėjimas perauga į tikrą meilę. Va taip, pačiai sau labai netikėtai, tapau egiptiečio žmona.

Jau tada, kai pirmą kartą susitikome Egipte, būčiau susipažinusi su uošviais, nes mano būsimas vyras labai to norėjo, o ir man tikrai buvo smalsu. Tačiau tuo metu vyko mums visiems gerai žinoma 2011-ųjų Egipto revoliucija, tad keliai buvo blokuoti, susisiekimas paralyžiuotas, todėl nuvykti pas juos butų buvę neįmanoma. Tačiau mano vyro noras pristatyti mane savo šeimai buvo toks didelis, kad buvau supažindinta bent telefonu – mano mylimajam susiekus telefonu su tėvais (o tai revoliucijos metu irgi buvo gan sudėtinga), teko pabendrauti su kiekvienu iš jų bent po kelias minutes, nes jiems labai norėjosi bent išgirsti mano balsą. Jaučiausi keistai, nes niekada nebuvau jų mačiusi, tačiau jie dėl manęs labai stengėsi – kalbėjo angliškai, ir tai tikrai buvo labai miela bei nuteikė šiltam bendravimui ateityje.

Prieš susipažįstant su vyro šeima, jis jau buvo pasakojęs, kad turi 2 seseris, pasakojo apie jų šeimas ir t. t. Žodžiu, iš vyro pasakojimų šeimą jau pažinojau gan neblogai. Todėl prieš pirmąjį realų susitikimą jaučiausi visiškai saugiai ir beveik nesijaudinau, nes tai buvo lyg ir atostogos vyro tėvų namuose, nes buvome apsistoję pas juos visam mėnesiui. Manau, kad jokio specialaus pasiruošimo susitikimui su uošviais nebuvo. Jokių konkrečių instrukcijų iš vyro negavau. Tik aš pati klausinėjau dėl etiketo, su kuo galima apsikabinti, su kuo pasisveikinant pasibučiuoti ir pan. Tokie ir panašūs klausimai man kėlė nerimo tik dėl kultūrinių skirtumų. Bet mano vyras leido man jaustis saugiai ir užtikrintai, jog viskas bus gerai. Ir tas jo pasitikėjimas buvo toks stiprus, kad užkrėtė ir mane.

Pirmasis įspūdis, atvykus pas uošvius, buvo labai malonus, jie rodė man išskirtinį dėmesį, sesės rodė nuotraukas, pasakojo apie kitus artimus giminaičius, klausinėjo manęs apie viską. Žodžiu, buvau apgaubta dėmėsiu, rūpesčiu ir meile. Tai leidžia man manyti, kad tikrai jiems patikau. Nepaisant to, kad iš vyro jau daug žinojau apie šalį, tradicijas ir pan., mane nustebino vienas dalykas, apie kurį vyras, deja, nebuvo perspėjęs. Per pusryčius ir vakarienę kai kuriuos patiekalus jie valgo rankomis. Jiems tai įprasta, nes jie arabiška duona, kaip mes šakute, semia kiaušinienę, kabina sūrius ir pan. Apskritai valgymo kultūra buvo bene daugiausiai skirtingumų turintis ir mane nustebinęs dalykas.

Supratę, jog dėl valgymo rankomis aš buvau sutrikusi, jie tuoj pat man atnešė įrankius. Taigi į visus mano nepatogumus jie sureaguodavo akimirksniu. Kai po kurio laiko juos vėl aplankome, jie būna pamiršę mano keistenybes, bet pamatę mano sutrikusį žvilgsnį tuoj pat vėl aprūpina mane įrankiais. Galiu drąsiai teigti, kad mano vyras labai stengiasi pastebėti mano nepasitenkinimą ir maksimaliai į jį atsižvelgti. Jo šeima – taip pat. Aš jiems irgi atsilyginu dėmesingumu: važiuodama pas juos į svečius visuomet nuoširdžiai stengiuosi parinkti jiems malonių dovanėlių, per šventes iš Lietuvos nusiunčiu atvirukų ir pan.

Bendraudama su anyta išmokau gaminti visų labai mėgstamą egiptietišką patiekalą „makši“, t. y. ryžiais įdarytos paprikos arba vynuogių lapai. Na o šiaip kažkokių ypatingų linksmų ar liūdnų nutikimų lyg ir nebuvo. Bendraudami tiesiog stengiamės kuo geriau pažinti vieni kitus, mokomės vieni iš kitų.

Vaikų mes kol kas neturime, tačiau manau, kad iš esmės santykiai su uošviais dėl to nesikeistų. Tik, be abejo, atsiradus anūkams, manau, seneliai dažniau norėtų mus aplankyti arba kad mes dažniau į svečius atvažiuotumėm.

Kadangi pati, bendraudama su uošviais, jokių nesklandumų nepatyriau, nelabai ką galiu patarti kitoms mišrioms šeimoms. Tačiau esu įsitikinusi, kad svarbiausia bendraujant – tiek su uošviais užsieniečiais, tiek su lietuviais – elgtis su jais taip, kaip pats norėtum, kad jie su tavim elgtųsi. Na ir dar vienas svarbus dalykas – nelaikyti nuoskaudų ar kokių nors nepasitenkinimų giliai širdy. Nuoširdus bendravimas, atviras pokalbis gali išspręsti labai daug problemų.

Indrė

 

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *