Tolerancijos mokytis paprasta

Kai paklausiu savęs, ar visada buvau tolerantiška, pirma mintis, šaunanti į galvą, yra „Taip, žinoma!“, nes galvoju apie save prieš dešimt metų, dar gyvenančią Lietuvoje, ir save šiandien, gyvenančią multikultūriniame Londone. Tačiau iš tiesų, lietuviškai tolerantišką mane ir pasaulietiškai tolerantišką mane skiria laikotarpis, kurį nėra malonu prisiminti.

Turiu prisipažinti, kad gyvenant Lietuvoje, mano ryšys su pasauliu už jos ribų buvo minimalus: man neteko daug keliauti, kitas šalis, kultūras, religijas daugiausiai pažinau iš „Travel“ televizijos kanalo, o vieninteliai „gyvai“ pažinti užsieniečiai buvo tame pačiame universitete besimokantys studentai iš užsienio šalių, kuriuos buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Yra puikus angliškas posakis – „Ignorance is bliss“ (perfrazavus, „neskauda dėl to, ko nežinai“). Iš tiesų, kuo mažiau žinai, tuo mažiau klausimų kyla, tuo labiau esi tikras tuo, kuo tiki ar nori tikėti. Taip ir man buvo lengva galvoti, kad nepaisant rasinių, religinių ir kultūrinių skirtumų, pasaulyje vyrauja taika ir harmonija.

Kur kas artimesnė mano pažintis su kultūrų ir religijų įvairove prasidėjo netikėtai susipažinus su savo vyru, kuris prieš lygiai dešimt metų vėlyvą rudens vakarą „pasibeldė“ į vieną iš mano kompiuterio pokalbių programų. Ilgainiui pokalbiai peraugo į rimtesnius santykius, tačiau juos apsunkino ne tik tai, jog mudu susipažinome internete, kas tuo metu dar buvo neįprasta, bet ir tai, jog mano meilės objektas pasirodė esąs musulmonas. Sužinojusi apie mano užmegztus santykius, mama parūpino „mokomosios literatūros“, kurios kursą tenka išeiti kiekvienai, nepabijojusiai susieti gyvenimą su musulmonu. Antiislamiška ir antimusulmoniška edukacija rūpinosi ir sunerimę draugai, kurie, kad ir su geriausiais ketinimais, man padarė meškos paslaugą: nors ir suvokiau, kad keletas istorijų su blogais personažais nereprezentuoja visos populiacijos, tačiau kažkur giliai pasąmonėje pradėjo kirbėti mintis „O jeigu..?“

Nusprendusi, kad mano abejonių atstumas neišsklaidys, tapau meilės emigrante ir išvykau į tautų katilu vadinamą Londoną pas būsimąjį vyrą. Tai buvo mano pirmasis realus paragavimas gyvenimo multikultūrinėje terpėje, kai teko ne tik būnant turiste gurkšnoti kavą lauko kavinėje ir stebėti praeivius iš viso pasaulio, bet tarp jų ir su jais gyventi, bendrauti, dirbti. Pamažu ėmė ryškėti, jog skirtumai tarp įvairių kultūrų ir religijų žmonių yra kur kas didesni, nei man atrodė su jais tiesiogiai nesusidūrus. Garsiai kalbantys afrikiečiai įspūdingais apdarais; emocionalūs, įsiplieskiantys kaip degtukai italai; keistai galvomis linguojantys, nuolat vėluojantys ir rankomis valgantys indai; pernelyg savimi pasitikintys prancūzai; paprastų dalykų komplikavimo meistrai kinai – visa tai mane erzino ir kėlė daug klausimų. Gal net nebesiplėsiu pasakodama apie tai, kaip mane erzino prie pūkinių striukių ir vilnonių kepurių dėvimos basutės per pirštą ar vietoj stalo naudojama ant grindų patiesta staltiesė… Ech, kodėl negali visi būti tokie, kaip aš?

Be abejo, daugiausiai kliuvo tam, ką pažinau iš arčiausiai – musulmonams ir islamui. Pirmą kartą pamačiau, kokie įvairūs yra musulmonai: nuo visiškai liberalių, apranga ir elgesiu mažai besiskiriančių nuo vakariečių, iki konservatyvių, dėvinčių keistus apdarus ir bendraujančių visiškai kitaip nei buvau įpratusi. Kodėl vieni vyrai su barzdomis, o kiti ne? Kodėl kai kurios moterys dengiasi ne tik galvą, bet ir veidą? Bet juk yra ir visai nesidengiančių, kodėl? Kokia nesąmonė yra pasninkas! Juk visą dieną nevalgyti ir negerti kenkia sveikatai. Kuo labiau gilinausi į islamo religiją, tuo daugiau klausimų kilo, kuo daugiau bendravau su musulmonais, tuo painiau viskas atrodė, o nežinojimas, kaip elgtis tam tikrose situacijose gąsdino ir pykdė. Vyrą varginau savo nesibaigiančiais, žvelgiant iš dabarties perspektyvos netgi absurdiškais, klausimais ir pareiškimais, kurie anaiptol netryško tolerancija. Džiaugiuosi ir dėkoju, kad jis nepritrūko kantrybės atsakinėdamas, nedraudė klausti, nesakė, kad „tiesiog taip yra“, o nežinodamas atsakymų, ieškojo jų kartu su manimi. Beieškodama „likimo draugių“ – už musulmonų ištekėjusių lietuvaičių, virtualioje erdvėje susipažinau su būriu islamą priėmusių lietuvių, o bendraudama su jomis, supratau, kad nepaisant skirtingų religinių įsitikinimų ir gyvenimo būdo, yra kur kas daugiau dalykų, kurie mus vienyja kaip asmenybes, kaip moteris, kaip lietuves.

Dažnai pagalvoju, kad daug įtakos mano asmenybės augimui turėjo tai, jog niekada nebijojau eiti ir „ragauti“ to, ką siūlė gyvenimas multikultūriniame Londone. Prisipažinsiu, niekada neteko dirbti kolektyvuose, kuriuose daugumą sudarytų lietuviai ar kiti „rytų europiečiai“. Specialiai tokio darbo niekada neieškojau, o gyvenimas visada suteikdavo progą dirbti tokioje aplinkoje, kur kolegos buvo ne tik iš skirtingų šalių, bet ir iš skirtingų žemynų. Vėliau, kai pradėjau studijuoti universitete, savo grupėje buvau vienintelė europietė. Naujų pažinčių ir užsimezgusių draugysčių dėka, pamažu mano susierzinimas dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti, ir kurie, iš tiesų, niekaip neįtakoja mano gyvenimo, ėmė mažėti. Pradėjau žvelgti į žmones kaip į individualias asmenybes, o ne kaladėlių vienetus iš mano pačios susidarytų stereotipinių dėžučių. Vis dažniau pastebėdavau, kad bendras pomėgis kavai ir šokoladiniam pyragui per pietų pertrauką prie vieno stalo suvienydavo tuos, kurie, iš pirmo žvilgsnio, neturėjo nieko bendro, kurių gyvenimo būdas, kultūra ir dvasiniai interesai kardinaliai skyrėsi.

Su laiku aš išmokau į viską žiūrėti dar paprasčiau: jei manęs nepiktina moteris žaliai dažytais ar ežiuku kirptais plaukais, kodėl turėtų piktinti plaukus užsidengusi musulmonė? Kodėl piktinuosi induizmą išpažįstančių draugų vegetariška mityba, kai viskas, ką man reikia padaryti yra tiesiog tą vieną jų viešnagės vakarą pasirūpinti, kad ant stalo nebūtų mėsos? Pernelyg sureikšmindami skirtumus ir vadovaudamiesi savo pačių susikurtais ar aplinkos mums perduotais stereotipais, dažnai nepastebime panašumų, kurie mus sieja. Tolerancijos išmokti paprasta: tereikia į kiekvieną žmogų pabandyti pažvelgti kaip į geriausią draugą, kuriam atleidžiame jo keistenybes ir „įdomų“ stiliaus pojūtį, nes juk ne tai, o bendros vertybės, pomėgiai ir požiūriai yra mūsų draugystės pagrindas.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *