Žaliasis Tunisas

Tunisas – tai juk Kartagena, kuri Antikos laikais graikams ir romėnams buvo egzotika už jūrų marių… „Žaliasis Tunisas“ – taip savo šalį apdainuoja jos žmonės. O aš, lietuvė, nelabai pastebiu tą žalumą, nors, tikriausiai, palyginus su kitais musulmoniškais kraštais, Tunisas žaliuoja. Čia plačiai išvystytas turizmas, užsieniečiai labai gerbiami ir laukiami kaip svečiai.

OLYMPUS DIGITAL CAMERATačiau patys tunisiečiai veržiasi migruoti į Europą, kur pragyvenimo lygis aukštesnis, taigi labai stebisi, kad aš su šeima persikėliau gyventi čia, juk gyvenome Europoje! O mūsų kelias Europoje buvo ilgas ir vingiuotas. Vokietijoje vyras gyventi nebenorėjo, jautėsi dūstantis nuo rasizmo ir biurokratijos. Bandėme keltis į Angliją ar Airiją, ten „nukryžiavo“, taigi, atsikandę užsieniečio duonos, nutūpėme Lietuvoje, kad bent vienas iš mūsų būtume savo tėvynėje, bet … Buvome išvarginti biurokratijos labirintų, kuriuos teko įveikti ir ypač nuvylė migracijos institucijos, kurios mano vyrui, kaip politiniam pabėgėliui, gavusiam šį statusą Vokietijoje, ne Lietuvoje, turėjo taikyti įstatymų išimtis. O kadangi prieš tai nebuvo atvejo, kad pabėgėlio statusą gavęs geresnio išsivystymo lygio šalyje, žmogus migruotų į žemesnio lygio šalį, mano vyras buvo vadinamas keistuoliu.

Keltis į vyro šalį nusprendėme dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia mums buvo religija. Esame praktikuojantys musulmonai, taigi norėjome gyventi ir vaikus auginti musulmoniškoje aplinkoje – mano vyriausias sūnus jau pasiekė mokyklinį amžių. Nors mano vyras tunisietis juokauja, kad „žaliasis Tunisas“ yra atsilikęs, visų pirma, religingumu, kas jam yra svarbiausia (žalia yra islamo spalva, red. past). Aš taip pat esu musulmonė ir mane liūdina, kad religija labai paminta šioje šalyje.

Atvykus gyventi į Tunisą šeimos sukūrimo pagrindu, man buvo išduota trumpalaikė viza, po to laikinas leidimas gyventi dvejiems metams, kurį pratęsus dar dvejiems, jau galima tikėtis leidimo penkeriems metams. Gauti Tuniso pasą užsieniečiams praktiškai neįmanoma.

Pirmuosius pora metų jaučiau diskomfortą bei išgyvenau aklimatizaciją, mane OLYMPUS DIGITAL CAMERApersekiojo fobija, kad visi žmonės į mane, kaip nevietinę, stebeilija. Didžiausio dėmesio susilaukdavau į pradinę mokyklą nuvedusi savo vaikus. Visi sveikindavosi su manimi „Bonjour“, o aš atkirsdavau „Assalamu aleikum“. Arabiškai laisvai nekalbėjau, nors mokėjau keletą bendravimui būtinų posakių bei islamiško etiketo žodelių. Po penkerių metų turiu pripažinti, kad visiškai apsipratau. Bendraudama arabiškai jaučiuosi kur kas laisviau, nei iš pradžių, nors telefonu bendrauti dar vengiu. O namuose vis dar bendraujame vokiškai. Nebejaučiu to streso, jaučiuosi sava ir nepastebima. Turiste manęs niekada nepalaiko, nes dėviu musulmoniškus rūbus, kaip ir daugelis tunisiečių. Niekas per daug į mane nežiūri, tuo tarpu kai Lietuvoje mane, ryšinčią skarą, praeiviai visad smalsiai nužiūrėdavo, dvejodami, ar aš lietuvė. Esu namų šeimininkė, auginu penkis vaikus. Tunise vyras gali viskuo pasirūpinti, tuo tarpu Lietuvoje tekdavo jį lydėti net iki autoserviso! Dabar galiu atsiilsėti… Vaikai sulaksto į parduotuvę, man nereikia net kojos iš namų iškelti.

Keisčiausias dalykas, kuris mane stebina Tunise, yra tai, kad negalima kada panorėjus nusipirkti duonos! Tunisiečiai valgo tik baltą ir šviežią, kepyklos kepa triskart per dieną ir tik tuo konkrečiu metu gausi duonos krautuvėlėse. Pražiopsojai – viskas, kepkis pati namuose. Na, čia prancūziškas paveldas, manyčiau. Tunise vis dar stipriai yra jaučiama prancūziška įtaka – prancūzų kalba yra antroji po arabų bendrinės. Išsilavinę žmonės laisvai kalba prancūziškai, mokyklose ši kalba mokoma nuo trečios klasės, o anglų kalba – nuo šeštos. Vėlesnėse klasėse prisideda dar viena kalba – ispanų, vokiečių arba kinų, dauguma dalykų dėstoma jau nebe arabų, bet prancūzų kalba. Jaunoji tunisiečių karta moka anglu kalbą, nors jos praktiškai nevartoja.

Tuniso žmonės be galo draugiški ir svetingi, mane visada maloniai priima. Giminaičių rate irgi jaučiuosi gerai, esu gerbiama ir mylima, palepinama. Tačiau man kur kas įdomiau susitikti su islamo konvertitėmis, kaip ir aš pati, ar bent su OLYMPUS DIGITAL CAMERAreligingesnėmis tunisietėmis. Turiu keletą draugių tunisiečių, su kuriomis kartais susitinku. Prašau jų pagalbos ir patarimų moteriškų rūpesčių srityje, pvz: maisto gaminimas, rūbai ir pan. Mečetėje bei „Korano namuose“ bandžiau drauge su vietinėmis mokytis Korano recitavimo, deja, man, kaip užsienietei, tempas buvo per greitas, „nepatraukiau“. Lavinimosi pasiūla užsienieciams egzistuoja tik sostinėje. Taigi mano didžiausias saviraiškos ir pasitenkinimo šaltinis – kompiuteris. Jame mano tėviškė, draugai, arabų kalbos bei religijos pamokos.

Mus jau triskart aplankė mano mama. Tunisas ją labai nustebino gerąja prasme. Ji atvyko su išankstiniu nusistatymu apie „trečiasias šalis“ bei musulmonus. Didžiąja dalimi nepasiteisino! Mama buvo labai šiltai priimta tunisiečių – nuo oro uosto darbininkių, užleidusių jai vietą sausakimšame autobuse – iki vairuotojo atgalios i oro uostą, kuris atsisveikinimui padovanojo tradicinę rankų darbo pagalvėlę, kad palengvintų mamos dalią Varšuvoje, kur pusę paros tenka laukti autobuso į Lietuvą. Tunise mamai imponavo gamta, ypač turtingųjų sodai, namai ir jų architektūra. Pirmojo apsilankymo metu ji išmoko net 10 žodžių! Giminaičiai apsilankė mūsų namuose mamos atvykimo proga su dovanomis jai. Mama buvo maloniai kviečiama į svečius. Visiems ji paliko irgi tik gerą įspūdį, kaip rūpestinga, kukli, dora moteris lietuvė.

Tunisas jau tapo mano pirmaisiais namais. Čia jaučiuosi sava, džiaugiuosi, kad vaikai auga laisvesni ir mažiau išskirtiniai nei būtų Lietuvoje, kad auga tarp musulmonų ir net patys yra pavyzdingi musulmonai vaikai.

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *