bendruomene baneris tekstas

vaiku_negrazinimas_620x329.jpg

 

Pagal tarptautinio vaikų grobimo, vykdomo vieno iš tėvų, statistiką, nuo 15% iki 35% vaikų nėra grąžinami į jų gyvenamąją vietą, tiek atvejais, kai vaikas yra išvežtas į vieną iš Hagos konvencijos šalių, tiek už jos ribų. Teisininkė G.Mikutytė atsako į klausimą, kokios gali būti šios statistikos priežastys.

Teisininkės Giedrės Mikutytės komentaras:

Atsakant į klausimą, kodėl įvežus/išvežus pagrobtą vaiką į šalį, prisijungusią prie 1980 m. Hagos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“, jis negrąžinamas, reikia pažymėti keletą aspektų.

Pirmiausia, ši Hagos konvencija netaikoma, jei ES valstybės narės jurisdikcijai priklauso vaiko grobimo atvejis, o šie atvejai yra nurodyti 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (sutrumpintai vadinamas Reglamentu Briuselis IIa arba Briuselis IIbis, atsakyme bus vartojamas sutrumpinimas Reglamentas) 10 straipsnyje:

Vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir:

  • išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija; arba
  • vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka, ir įvykdoma bent viena iš sąlygų:

i)      per vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje vaikas buvo išvežtas ar yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti;

ii)    globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas;

iii)  byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7dalį;   (valstybės narės, kurioje vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismui priėmus nutartį dėl vaiko negrąžinimo, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismas per trijų mėnesių terminą nuo pranešimo šalims teikti jam teikimus, kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą, negavo jokių teikimų ir bylą užbaigė)

iv)  valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai dėl globos priėmė sprendimą, nereikalaujantį grąžinti vaiką.  

Analizuojant Reglamento nuostatas matyti, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis nustatomas bylos teismingumas sprendžiant bylas dėl tėvų pareigų, – vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta. Deja, Reglamente nepateikiamas šios sąvokos apibrėžimas, o tai reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju teisėjas, spręsdamas bylos teismingumo nustatymo klausimą, turi išsiaiškinti visas faktines aplinkybes ir nustatyti, kurioje valstybėje narėje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Nesant unifikuoto apibrėžimo, atsiranda galimybių skirtingiems aiškinimams ir galimoms manipuliacijoms.

Atsižvelgiant į Reglamento nuostatas ir ETT suformuluotus kriterijus būtų galima pateikti tokį vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje apibrėžimą: tai vieta, kurioje vaikas faktiškai gyvena, nustatoma bylos iškėlimo momentu kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į tam tikras faktines aplinkybes ar jų visumą: vaiko gyvenimo toje vietoje trukmę, reguliarumą, persikėlimo į ją priežastis ir aplinkybes, šeiminius ir socialinius ryšius, vaiko tautybę bei kalbos žinias, taip pat mokyklos ar ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymo vietą.

Antra, jeigu jurisdikcija priklauso ne ES valstybei narei, taikoma Hagos Konvenciją, kuri beje turi „skylių“. Pavyzdžiui, Reglamento nuostatos apriboja 1980 m. Hagos Konvencijos taikymą tiems atvejams, kuriems esant anksčiau buvo galima atsisakyti grąžinti pagrobtą vaiką ir kurie neretai suteikdavo pranašesnę padėtį vaiką pagrobusiam tėvui ar motinai, taip sudarant galimybę piktnaudžiauti vaikų grobimais Europos Sąjungos viduje. Reglamento11 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis Hagos konvencijos 13b straipsniu (kai yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichologinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją), jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus.

Didelė rizika – vertinamasis kriterijus, kaip ir tai, kad priemonės, kurių imtasi siekiant užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus, yra pakankamos.Vis dėlto šis saugiklis, manytina, turėtų sulaikyti tėvus nuo beatodairiško vaikų grobimo ar negrąžinimo į jų kilmės valstybę, nes įrodyti didelę riziką dėl galimos fizinės, psichologinės žalos ar netoleruotinos situacijos gali būti kur kas sunkiau, nei įtikinti teismą, jog paliktasis tėvas ar motina ėmėsi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą po jo grąžinimo (tai gali būti kreipimasis įvietos vaiko teisių institucijas, psichologus, vaiko teisių specialistus su prašymais ar susitarimais, kurie padėtų užtikrinti saugią vaiko reintegraciją kilmės valstybėje narėje). Teismas aiškinasi, ar kilmės valstybės institucijos ėmėsi arba yra pasirengusios imtis atitinkamų priemonių, užtikrinančių vaiko apsaugą jį sugrąžinus į kilmės valstybę, remdamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Nepakanka vien nurodyti faktą, jog kilmės valstybėje apskritai yra vaiko apsaugos tvarka, o turi būti nustatyta, kad kilmės valstybės narės institucijos ėmėsi konkrečių priemonių tam vaikui apsaugoti.

Apibendrinant galima iškirti šias vaiko negrąžinimo priežastis: sąvokų neapibrėžtumas ir terminų praleidimas.

Literatūra:

1.    1980 m. Hagos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“;
2.    2003 m. lapkričio 27 d. Europos Tarybos reglamente (EB) Nr.2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo;
3.    Kristinos Pranevičienės straipsnis ,,Vaikų grobimo Europos Sąjungos valstybėse narėse atvejais taikomos teismingumo nustatymo taisyklės, ISSN1392-1274. Teisė2010 77