bendruomene baneris tekstas

Klausimai, susiję su gyvenimu Lietuvoje ir kita informacija

 Šioje skiltyje rasite svarbios informacijos Lietuvoje gyvenančioms mišrioms šeimoms: leidimus gyventi Lietuvoje, pavardžių rašybą, santuokos registraciją Lietuvoje, dvigubą pilietybę LR piliečiams bei jų vaikams, vardo, pavardės ar tautybės keitimo procedūras.

Taip pat norėtumėme atkreipti jūsų dėmesį, kad skiltyje ES/EEE teisė nurodyta informacija galioja visoms ES/EEE šalims, įskaitant ir Lietuvą, taigi nepamirškite užsukti ir ten.

dviguba_pilietybe_eu_620x329.jpgEuropos sąjungos susikūrimas ir laisvo judėjimo teisė, pasaulinės globalizacijos tendencijos, didėjantis daugiakultūriškumas , augantis mišrių santuokų bei jose gimstančių vaikų, kurie gimimu paveldi kelias pilietybes, skaičius, metė rimtą iššūkį tradiciniam požiūriui į pilietybę. Iki šiol pilietybė buvo laikoma tautybės sinonimu, ir šalių vyriausybės labiausiai norėjo bei skatino, jog piliečiai gimtų, gyventų, mokėtų mokesčius ir mirtų savo gimtinėje, taip nekeldami papildomų rūpesčių. Tokį tradicinį požiūrį atspindi ir Strasbūro 1963 metų konvencija dėl keleriopos pilietybės mažinimo ir karinės prievolės įsipareigojimų keleriopos pilietybės atveju, kuri pažymi tiek bendro pobūdžio argumentą, kad pilietybė yra nacionalinio identiteto išraiška, tiek išvardija galimas teisių ir pareigų sankirtas tais atvejais, kai asmuo yra kelių valstybių pilietis vienu metu.

Tačiau realybė yra kitokia: Europos sąjungos ribose net 28 milijonai žmonių gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Iš jų 9 milijonai žmonių yra ES šalių piliečiai, besinaudojantys laisvo judėjimo teise.

Vis dažniau ES šalyse yra pritariama dvigubai pilietybei, o tradicinis požiūris į pilietybę atmetamas. Visos ES šalys pripažįsta keleriopą pilietybę jeigu ji yra įgyjama gimimu, t. y., ją paveldint iš skirtingų pilietybių tėvų (lot. ius sanguinis – kraujo teisė), arba gimus teritorijoje šalies, kuri numato tokį automatinį pilietybės įgijimą (lot. ius soli – saulės teisė). Tačiau Lietuva tokią teisę numato tik iki kol vaikai sulaukia pilnametystės, vėliau jie yra priversti rinktis tarp Lietuvos ir kitų šalių pilietybių. Devynios iš 27 ES šalių – Austrija, Estija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Slovėnija ir Ispanija – reikalauja migrantų atsisakyti savo šalies pilietybės natūralizacijos atveju.. Tačiau Vokietija, Nyderlandai ir Ispanija turi tiek daug numatytų išimčių šiai taisyklei, kad jos beveik nesiskiria nuo šalių, kurios pripažįsta keleriopą pilietybę be didesnių išlygų, palikdami tik šešias ES valstybes konservatyvaus ringo kampe – tai Austrija, Estija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas ir Slovėnija.

Didelės imigrantų bendruomenės be balsavimo teisės sukelia demokratinį deficitą – ypač tose ES šalyse narėse, kurios nesuteikia balsavimo teisės kitų ES šalių bei ne-ES šalių piliečiams balsuoti savivaldos rinkimuose. Tolerancija keleriopai pilietybei padidintų nusprendusių natūralizuotis migrantų skaičių ir suteiktų jiems teisę dalyvauti savivaldybės, nacionaliniuose ir Europos rinkimuose, tuo pačiu pagerindama migrantų dalyvavimą demokratiniame procese ir suteikdama jiems teisę išsakyti savo nuomonę visais klausimais, vykstančiais šalyje ir turinčiais tiesioginės įtakos jų gyvenimui.

Emigrantams ar išeivijai dviguba pilietybė yra svarbi dėl keleto priežasčių. Gimtosios šalies pilietybė yra bendruomenės narystės simbolis, tautinio identiteto dalis, todėl būtinybė atsisakyti savo šalies pilietybės yra didelė emocinė kliūtis, ypač pirmosios kartos migrantams. Kadangi antra ar trečia pilietybė yra didelė vertybė, suteikianti daugiau mobilumo, darbo galimybių, prieigą prie mokslo ar socialinių garantijų, pirmosios kartos migrantai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje, kai tenka rinktis tarp savo identiteto ir ekonominio, socialinio saugumo.

Tačiau ne tik imigraciniai, bet ir emigraciniai procesai, ryšiai su diaspora turi įtakos šalies pozicijai keleriopos pilietybės atžvilgiu. Keleriopos pilietybės įteisinimas emigrantams yra tarptautinių ryšių užtvirtinimo su diaspora išraiška, grindžiama ne tik emociniu suvokimu, kad išvykusieji išlieka šalies dalimi, tačiau ir dėl praktinių sumetimų – taip sudarant palankias sąlygas išvykusiems piliečiams investuoti į savo gimtąją šalį bei pritraukti žmogiškųjų resursų, užsienio specialistų, pasinaudojant plačiais diasporos ryšiais. ES mastu ryškėja tendencija sudaryti sąlygas savo piliečiams pasilikti teisę į pilietybę po jų natūralizacijos kitoje šalyje. Naujausi šios tendencijos pavyzdžiai yra Švedija (2001), Suomija (2003), Belgija (2007) ir Danija (2015). Kitais atvejais šalys pasirenka praplėsti jau numatytų išimčių sąrašą, kaip pasirinko Nyderlandai ir Ispanija. Svarbus veiksnys yra ir emigrantų spaudimas bei vieninga išeivija, aktyviai ir tikslingai siekusi keleriopos pilietybės įteisinimo (Suomija, Švedija).

Dvigubos pilietybės klausimai netyla Lietuvoje jau kelerius metus. Iki šiol buvo teikti keli siūlymai. Vienas iš jų – apriboti tik kai kurių šalių antrosios pilietybės įgijimo galimybę, tuo lygiuojantis į tokias šalis kaip Pakistanas. Taip pat buvo pateiktas siūlymas suteikti dvigubos pilietybės galimybę tik lietuvių kilmės žmonėms, kuris jau buvo pripažintas diskriminaciniu. Lietuvos korta, kuri suteiktų teises į nemokamą švietimą, gydymą ir ilgalaikes vizas, bet nesuteiktų teisės balsuoti ir iš esmės įteisintų antrarūšio lietuvio kategoriją. Sprendimas dėl referendumo rengimo yra beveik priimtas, tačiau gąsdina tai, kad iš septynių nepriklausomoje Lietuvoje rengtų referendumų įvyko tik keturi, o balsuojančių aktyvumas buvo itin žemas. Pasaulio lietuviai jau ne kartą kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, prašydami atidžiau peržiūrėti galimybes išplėsti išimčių sąrašą, nekeičiant konstitucijos, sekant kelių ES valstybių pavyzdžiu, tačiau jų prašymai atsitrenkė į abejingumo sieną.

Lietuvos demografija neišvengiamai keičiasi. Per 25-erius nepriklausomybės metus emigravo beveik pusė milijono gyventojų, ir per pastaruosius kelis metus jau yra pastebimas imigrantų srauto didėjimas į Lietuvą, taigi dvigubos pilietybės klausimas Lietuvoje taps vis aktualesnis. Tačiau iki šiol vykę vyriausybiniai debatai šiek tiek primena bandymą imituoti Hansą Brinkerį – olandą berniuką, kuris pirštu užkišo skylę užtvankoje ir taip apsaugojo šalį nuo potvynio. Tačiau, tikriausiai nėra pernelyg pesimistiška teigti, jog tai gali pavykti tik pasakose.