bendruomene baneris tekstas

Klausimai, susiję su gyvenimu Lietuvoje ir kita informacija

 Šioje skiltyje rasite svarbios informacijos Lietuvoje gyvenančioms mišrioms šeimoms: leidimus gyventi Lietuvoje, pavardžių rašybą, santuokos registraciją Lietuvoje, dvigubą pilietybę LR piliečiams bei jų vaikams, vardo, pavardės ar tautybės keitimo procedūras.

Taip pat norėtumėme atkreipti jūsų dėmesį, kad skiltyje ES/EEE teisė nurodyta informacija galioja visoms ES/EEE šalims, įskaitant ir Lietuvą, taigi nepamirškite užsukti ir ten.

rinkimai2019 620x329

Lietuvos piliečiams ir pilietėms, sukūrusiems mišrias šeimas, rūpi jų gimtosios šalies ateitis ir jie aktyviai naudojasi teise balsuoti rinkimuose. Svetainėje „Mišri šeima“ stengiamės paskatinti pilietiškumą bei atkreipti rinkėjų bei kandidatų į prezidentus dėmesį į opiausius mišrioms šeimoms klausimus. Todėl visiems kandidatams uždavėme 6 klausimus ir, sulaukę atsakymų, dalinamės su skaitytojais.

Šiame straipsnyje pateikiame europarlamentaro, Lietuvos socialdemokratų partijos kandidato į prezidentus Vytenio Povilo Andriukaičio atsakymus. 

1. Kokia Jūsų nuomonė dvigubos (daugybinės) pilietybės klausimu? Kaip pakomentuotumėte mišrių šeimų tarpe išsakomą poziciją, kad siaura - transatlantinė/ europinė - kryptis rūšiuoja pilietybes į „geresnes“ ir „prastesnes“ bei diskriminuoja apie 40% mišrias šeimas sukūrusių LR piliečių, kurių antros pusės nėra NATO ir ES šalių piliečiai(ės)?


Manau, kad susieti dvigubos pilietybės įteisinimo mechanizmą su transatlantine ir europine dimensija yra neįmanoma. Juk gali būti Lietuvos pilietis, kuris yra prieš NATO ir prieš ES, ir aš tokių pažįstų, kurie yra už neutralitetą, bet jie yra Lietuvos piliečiai. Jų pažiūros neatitinka euroatlantinės integracijos, bet niekas nedraudžia jiems tas pažiūras turėti, kadangi demokratija garantuoja pažiūrų laisvę. Kitas pilietis yra, tarkim gyvenantis JAV, kuris yra prieš ES, bet už NATO, dar kitas gali palaikyti abi kryptis. Taigi man atrodo keista, kad turint skirtingus piliečius su skirtingomis politinėmis nuostatomis, staiga prie jų prijungiamas pilietybės davimo arba nedavimo reikalavimas. Todėl tai negali būti kriterijus pilietybei, nes demokratinė respublika garantuoja įvairius požiūrius.


Kitas dalykas, kurį svarbu žinoti nacionalinio saugumo požiūriu - kiek procentų gali sudaryti dvigubą pilietybę turintys piliečiai, nes nuo to gali labai daug priklausyti Lietuvos ateities ir nepriklausomybės klausimai. Tai yra pavojinga. Turi būti pateikti argumentai kas darysis po 20-30 metų, kiek įvairių pilietybių žmonių lems Lietuvos likimą. Jungtinė Karalystė išeina iš ES, bet niekas negali pasakyti, kad nebus tokių atvejų kaip, kad kuri nors šalis pasitrauks iš NATO. Kitaip tariant, NATO ir ES problematika visuomet yra judri. Ji nėra nesibaigianti konstanta. Pilietybė yra konstanta, tai pagrindinis mūsų laisvės, nepriklausomybės ir mūsų tautos egzistencijos garantas. Svarbu kaip tas garantas bus įtvirtintas kai mes turėsime didesnę dalį žmonių su keliomis pilietybėmis. Dėl to Konstitucija apibrėžia pilietybę kaip atskirą atvejį.


Kitas aspektas - dvigubos pilietybės diskriminacinis požiūris dėl žmonių. Dauguma išvyko ieškoti geresnio uždarbio ir gyvenimo į užsienį, o tie, kurie liko Lietuvoj, jie sunkesnėmis sąlygomis dirba, stiprina ir saugo Lietuvos valstybę. Dabar vieni tai daro žymiai sudėtingesnėmis ekonominėmis sąlygomis nei kiti. Didžioji dauguma pasiliko nešti Lietuvos likimą būdami čia, Lietuvos žemėj. Nekalbu apie tai, kad tai yra diskriminacinė norma, kuri gali labai smarkiai atsiliepti ateity, nes Europos Teisingumo teismo praktika parodė, kad jeigu įvedami apribojimai dėl dvigubos pilietybės, tai jie dažnai kertasi su nediskriminavimo principu ES. Tad pavojų yra žymiai daugiau nei atrodo.


Referendume, kuriame bus balsuojama dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo pateikiama nuostata: ,,Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda“. Toliau viską nustato konstitucinis įstatymas. Beje, turbūt kalbame ne tik apie ,,dvigubą pilietybę‘‘, nes jei bus trečia ar ketvirta, tai jau reikš – daugybinę pilietybę.


Kyla klausimas, ką darysime su kitais Konstitucijos straipsniais? Pavyzdžių yra bent keletas. Pagal Konstituciją, Lietuvos Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei. Prie šios sąlygos prisideda ir kiti kriterijai – amžius, gyvenamoji vieta ir pan. Ar keisim šitą straipsnį? Jei nekeisim, reiškiasi tas pilietis nebegalės kandidatuoti.
Ką darysim su karo arba alternatyviąja krašto apsaugos tarnyba? Ar atleisime pilietį, kuris turi kitos valstybės pilietybę, nors kitos šalies pilietybės turėjimas neatleidžia nuo pareigų Lietuvos valstybei. Kalbama apie tarptautinių sutarčių sudarymą, bet juk jokia tarptautinė sutartis negali prieštarauti Konstitucijai...


Nėra abejonių, kad Lietuva turi ir bus atvira visiems lietuviams, nesvarbu ar pilietis ar ne. Bet reikėtų vis dėlto pasimokyti iš Brexit pamokos. Kai referendumai daromi be analizės, be plano, iš populistinių sumetimų. Tokiais klausimais reikia diskutuoti su piliečiais, analizuoti. Tik taip piliečiai gali priimti informuotus ir pagrįstus sprendimus.


2. Kokia jūsų pozicija dėl asmenvardžių rašymo autentiškais (lotyniškais) rašmenimis asmens tapatybės dokumentuose?


Mes skaičiuojame Lietuvos atgimimą nuo pirmojo „Auszra“ numerio, kuomet niekas nekėlė klausimo dėl čekiškos „š“ ar „č“. Šiandien turime savo kompiuterius, kurių klaviatūrose yra q, w ir x. Dėl to niekas nemato problemų. Trečias dalykas, akivaizdu, kad pavardė yra žmogaus kultūrinio, tautinio ir asmeninio identiteto reikalas. Jeigu žmonių pavardės rašomos skirtingai, tai vėliau jie turi daug problemų įrodydami savo tapatybę esant reikalui diskutuoti dėl pensijų, darbo štažo, išmokų ir t.t. Skirtingai rašant pavardes vėliau tenka ilgai įrodinėti, kad tai tas pats asmuo.


Tai yra Konstitucinė žmogaus teisė į tapatybę – niekas negali jo traktuoti kitaip, kaip jis pats save tapatina tautiniu, kultūriniu, religiniu ir asmeniniu požiūriu. Jau dešimtmečius besitęsianti polemika dėl asmenvardžių rašymo atrodo be galo politizuota. Juk jei mes įrašysime asmens pavardę originaliais rašmenimis, tai nei mūsų lietuvybė, nei mūsų kalba, nei patriotizmas nuo to nenukentės. Šiandien einant gatve gali rasti pačių įvairiausių iškabų su užrašais ir niekas dėl to nesuka galvos. „Swedbank“ galima rašyti, su „w“, o pavardės su jau nebe...


3. Žmogaus teisių srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos, įskaitant “Mišri šeima” pabrėžia LR teisėsaugos organų nenuoseklumą registruojant, tiriant, bei patraukiant atsakomybėn asmenis dėl neapykantos nusikaltimų. Kokį matytumėt savo vaidmenį užtikrinant, jog neapykantos nusikaltimų prevencijai ir tyrimams būtų skiriamas adekvatus dėmesys?


Neapykantos nusikaltimų kultūra yra labai paplitęs reiškinys. Šiandien socialiniuose tinkluose yra gausybė žmogaus orumą žeidžiančių dalykų, pravardžiuojant žmones visokiausiais baisiais žodžiais, žeminant ir niekinat. Internetas yra pilnas pažeminimų, neapykantos kurstymo kitoms religinėms grupėms. Lietuvoje yra 9 tradicinės bažnyčios, įskaitant musulmonus, žydus ir kitus. Kaip galima toleruoti neapykantą religiniu pagrindu, kai mes pripažįstame visas 9 bažnyčias? Taip pat pilna neapykantos dėl žmonių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos. Akivaizdu, kad prezidentas turi suburti prie savęs stiprią ekspertų tarybą ir dėti pastangas, kad kartu su žiniasklaidos atstovais būtų diskutuojama kaip kartu išgyvendinti neapykantos kultūrą. Tolerancijos kultūros diegimas apima daugelį dalykų – ir tarpreliginį dialogą, ir žmogaus teisių dialogą, ir dialogą su tomis grupėmis, kurios labiausiai jaučiasi diskriminuojamos. Šiandien diskriminuojami neįgalieji, skurde esantys, moterys darbo rinkoje kai joms mokami mažesni atlyginimai ar mažesnės pensijos. Akivaizdu, kad tai yra dalinai susiję su grubia primityvia mūsų praktika ignoruojant žmogaus teises. Švietimo įstaigos, profesinės organizacijos, darbdaviai turi atsisukti veidu į žmogaus teisių klausimus. Čia prezidento rolė yra labai didelė – palaikyti nuolatinį dialogą su visuomene apie žmogaus teisių būklę, kovoti su neapykantos apraiškomis. Dabar yra ir nemažai europinių instrumentų neapykantos kultūrai šalinti, daug žmogaus teisių priemonių diegiama internetinėj erdvėj, tačiau švietimas yra neišpasakytai svarbus.


4. Koks jūsų požiūris į stiprėjantį radikalųjį nacionalizmą, ir kokius matote galimus žingsnius, kurių imtumėtės tapus Prezidentu(e) siekiant užkirsti kelią kraštutinio nacionalizmo propagandai bei galimiems išpuoliams?


Tai be galo pavojingos tendencijos, nes jos kursto tautų nesantaiką ir gali atgaivinti XX amžiaus ligas, kai vienos tautos prieš kitas naudojo ne tik propagandą ir pažeminimą, bet ir karines priemones. Tai, prie ko privedė kraštutinis nacionalizmas rodo XX a. pavyzdžiai. Du karai ir dramatiški nusižengimai žmogiškumui, įskaitant ir aukščiausio masto rasistinį bestializmą, nacizmą bei holokaustą. Akivaizdu, kad mes turime gaivinti mūsų visuomenėje istorinę atmintį ir priminti, kad atvėrus Pandoros skrynią pilną praeities gyvačių, sulauksime skaudžių pasekmių.

ES yra apdovanota Nobelio taikos premija, Lietuva yra šios premijos laureatė. Bet ji tai pamiršta, todėl turime dėti visas pastangas atskiriant kas yra tautinis identitetas, pasididžiavimas tauta ir kultūros pasiekimais bei žmogaus teisių praktika ir kas visiškai nesuderinama su radikaliu nacionalizmu. Prezidentas turi būti aktyvus ginant brangias Lietuvos kultūros vertybes, turi dėti pastangas, kad radikalūs judėjimai neturėtų visuomenės palaikymo. Čia svarbu stiprinti mūsų demokratinę savimonę, kuri nesuderinama su radikaliu nacionalizmu.


5. Paminėkite kertinius savo programos punktus skirtus žmogaus teisių užtikrinimui Lietuvoje.


Esu vienintelis kandidatas, kuris pasisakau už absoliučiai visas žmogaus teises ir visų žmogaus teisių praktinį realizavimą Lietuvoje, įskaitant partnerystę, religinę toleranciją, neįgaliųjų teises. Tikiuosi, kad, didesnei Lietuvos visuomenės daliai pritarus mano pasiūlytoms rinkimų programos gairėms, kartu galėsime siekti teisingesnės Lietuvos VISIEMS.

Mano programoje numatyti šie pagrindiniai punktai susiję su žmogaus teisėms:

Išplėsti profesinių sąjungų teises. Nei vienas sprendimas socialinėje-ekonominėje srityje neturėtų būti priimamas be darbuotojų atstovų dalyvavimo, įtraukiant juos dar tik svarstant galimų pokyčių kryptis. Būtina atkurti trišales tarybas regionuose ir stiprinti jų kompetencijas, įsteigti nepriklausomą sekretoriatą. Taip pat turėtų būti steigiama darbo teisės konsultacinė taryba, pereinama prie kolektyvinių atlyginimų nustatymo regioniniu, sektoriniu bei profesiniu lygmeniu.

Užtikrinti lyčių lygybę. Kuo mažesnis atotrūkis tarp lyčių visose gyvenimo sferose, tuo labiau teisingos, novatoriškos, saugios, atviros, laimingos ir klestinčios yra visuomenės. Jose gimsta daugiau vaikų, lengviau įveikiamos ekonominės krizės ir pastebimas stiprus teigiamas poveikis ekonomikai. Būtina sukurti aiškų veiksmų planą, kaip panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio ir pensijų skirtumus. Taip pat kovosime su seksualiniu priekabiavimu bei smurtu lyties pagrindu, užtikrinsime reprodukcinės ir seksualines teises. Kiekviena moteris turi teisę į nepertraukiamą karjerą, kaip ir kiekvienas vyras turi teisę auginti savo vaikus ir rūpintis savo šeima. Svarbu panaikinti bet kokį asmenų diskriminavimą, tarp jų LGBT bei kitų pažeidžiamų grupių, siekiančių savo konstitucinių teisių ir laisvių raiškos. Plačiau diegti pažangias praktikas plėtojant visas žmogaus teises, laisves ir pareigas.

Įtraukti tautines bendrijas. Tautinės bendrijos (dar kitaip tautinės mažumos) turi būti matomos ir girdimos, o joms aktuali politika formuojama glaudžiai bendraujant su jų bendruomenėmis. Tautinių bendrijų problemų sprendimas ne mažina, o didina Lietuvos saugumą, leidžia jas geriau integruoti ir padaro atsparesnes trečiųjų šalių propagandai, tautinės neapykantos kurstymui. Tautinių bendrijų konstitucinė teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, jų teisė savarankiškai spręsti savo kultūros, švietimo, labdaros, savitarpio pagalbos reikalus turi būti įgyvendinama suteikiant joms įstatymų nustatytą valstybės paramą.

Panaikinti neįgaliųjų diskriminaciją. Privalome neatidėliotinai įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo dar 2010 m., tačiau prisiimtų įsipareigojimų nevykdo. Turime pripažinti visas žmogaus teises visiems negalią turintiems asmenims atšaukiant neveiksnumo institutą. Būtina panaikinti diskriminacines švietimo įstatymo nuostatas ir kurti įtraukią atvirą darbo rinką užtikrinant teisę siekti tinkamos kvalifikacijos, dirbti, gauti tinkamą atlyginimą, ir pagalbą pritaikant darbo vietą pagal negalios poreikius. Turi būti užtikrinta neįgaliųjų teisės gyventi bendruomenėje savarankiškai, įskaitant teisę į asmeninį asistentą, galimybę rinktis gyvenamą vietą, ir reikiamas paslaugas.


6. Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, turėtų atlikti nevyriausybinės organizacijos valstybės gyvenime? Ar matote bendradarbiavimo taškų su šalies NVO tapus Prezidentu?


Taip, matau daug bendradarbiavimo taškų. Prezidentūra nėra Ledo karalienės rūmai ir visos suinteresuotos grupės, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, draugijos turi įsilieti į valstybės kūrimą. Apmaudu, kad šiandien jų balsas nėra pakankamai girdimas, nes paprastai tai yra žmonės, kurie pažįsta įvairias problematikas iš vidaus, jie yra atitinkamų sričių specialistai. Todėl manau, kad būtina įsteigti NVO prezidentinę taryba. Rengiant prezidento metinius pranešimus turi būti į diskusijas įtraukti ir NVO.