Seimo rinkimai 2020

Ruošiamės atsakingai balsuoti Seimo rinkimuose 2020 ir todėl tradiciškai, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, susisiekiame su kandidatais tam, kad išsiaiškintume jų požiūrį mišrioms šeimoms aktualiais klausimais. Lietuvos piliečiams ir pilietėms, sukūrusiems mišrias šeimas, aktualios dvigubos (daugybinės) pilietybės, asmenvardžių rašymo, žmogaus teisių, tolerancijos temos. Šioje skiltyje pateiksime gautus politinių partijų ir kandidatų pasaulio lietuvių rinkimų apygardoje atsakymus. Kviečiame susipažinti su jų atsakymais ir sprendimą rinkimų dieną priimti atsakingai.

bendruomene baneris tekstas

Lietuva visu 620x329

 

Į klausimus atsako partija „Lietuva - visų“.

Kokia Jūsų nuomonė dvigubos (daugybinės) pilietybės klausimu? Kaip vertinate įvykusio referendumo baigtį ir kokius tolimesnius šio klausimo sprendimo būdus matote? Kaip pakomentuotumėte mišrių šeimų tarpe išsakomą poziciją, kad siaura - transatlantinė/ europinė - kryptis rūšiuoja pilietybes į „geresnes" ir „prastesnes" bei diskriminuoja apie 40% mišrias šeimas sukūrusių LR piliečių, kurių antros pusės nėra NATO ir ES šalių piliečiai(ės)?

Kiekvienais metais Lietuvos pilietybės pirmiausia dėl emigracijos netenka maždaug vienas tūkstantis Lietuvos piliečių. Tai yra absurdiška situacija. Tarp tų, kurie neteko Lietuvos pilietybės yra ir žmonės, kurie garsino Lietuvą kaip šalį visame pasaulyje. Pavyzdys čia gali būti Žydrūnas Ilgauskas. Beje, jo atveju dekretą dėl jo pilietybės panaikinimo pasirašė dabartinis premjeras Saulius Skvernelis. Dėl Ilgausko pilietybės atkūrimo LIETUVA – VISŲ jau kreipėsi į Respublikos Prezidentą G. Nausėdą. Laikas ištaisyti bent vieną klaidą. Ir laikas tą daryti dabar.

Tačiau reikia čia platesnio ir visaapimančio sprendimo dėl dvigubos pilietybės, kad nebūtų diskriminuojama nei viena Lietuvos piliečių grupė. Dvigubos pilietybės referendumas nepavyko pirmiausia dėl vadinamų „didžiųjų" partijų dviveidiškumo, kai sakoma viena, o po to nedaroma ar daroma kita.

LIETUVA – VISŲ pirmiausia siūlys suteikti teisę Konstituciniam teismui peržiūrėti savo sprendimus. Šio teismo sąvokos „atskiras" atvejis išaiškinimas kaip „išskirtinis" atvejis, neleidžia taisyti pilietybės įstatymo ir jį paversti atviresniu. Tad savo interpretaciją galėtų pakeisti Konstitucinis teismas. Jei taip neatsitiktų, tuomet reikia grįžti prie antro referendumo klausimo.

Kokia jūsų pozicija dėl asmenvardžių rašymo autentiškais (lotyniškais) rašmenimis asmens tapatybės dokumentuose?

Visos abėcėlės yra istorinis reiškinys ir jos kinta. Mažvydo Katekizme buvo 23 didžiosios ir 25 mažosios lotyniškos raidės. Dabar lietuvių kalbos abėcėlė turi 32 raides. Abėcėlė keitėsi perimant raides iš kitų šalių ir lygiagrečiai ją tobulinant patiems. Antai, J. Jablonskis sugalvojo „ū", dalis nosinių raidžių atėjo iš Lenkijos. Tad ir dabartinė abėcėlė keičiasi ir keisis ateityje.

Draudimai asmenvardžius rašyti lotyniškais rašmenimis asmens dokumentuose yra klystkelis. Vietoje to vertėtų labiau pasirūpinti masiškai paplitusiais angliškais pavadinimais viešoje erdvėje. Taip lietuvių kalba būtų daug labiau apsaugota nuo netinkamų svetimybių. Būtent netinkamų. Pavyzdžiui, žodžiai „kompiuteris", „internetas", „socializacija" ir daug panašių tapo lietuvių kalbos dalimi.

Žmogaus teisių srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos, įskaitant "Mišri šeima" pabrėžia LR teisėsaugos organų nenuoseklumą registruojant, tiriant, bei patraukiant atsakomybėn asmenis dėl neapykantos nusikaltimų. Kokį matytumėt savo vaidmenį užtikrinant, jog neapykantos nusikaltimų prevencijai ir tyrimams būtų skiriamas adekvatus dėmesys?

Neapykantos nusikaltimai yra nauja problema Lietuvoje. Tad pirmiausia reikia adekvataus teisyno jiems įvertinti. Čia svarbus žodis tenka ekspertams, taip pat nevyriausybinėms organizacijoms. Išankstinių receptų čia nesiūlome, bet skatinti toleranciją įvairioms kultūroms būtų visiems svarbu. Labai svarbu suprasti, kokios yra neapykantos nusikaltimų priežastys, kodėl jų skaičius auga, nors aiškaus jų paplitimo vaizdo trūksta.

Koks jūsų požiūris į stiprėjantį radikalųjį nacionalizmą, ir kokius matote galimus žingsnius, kurių imtumėtės siekiant užkirsti kelią kraštutinio nacionalizmo propagandai bei galimiems išpuoliams?

Alternatyvos Vokietijai ar panašių organizacijų nuostatos nėra mums sektinas pavyzdys. Istoriškai Europoje radikalus nacionalizmas buvo labai svarbi karų ir konfliktų tarp tautų priežastis. Tad istorinių klaidų negalima kartoti.

LIETUVA – VISŲ priima skirtybes ir įvairovę savoje visuomenėje ir aplink ją. Tačiau į pakraščius negalima pastumti tautiškumo. Jis yra svarbus dėmuo šių laikų visuomenių ir valstybių gyvenime. Galiausiai negalime pamiršti savo šaknų. Tautiškumas yra svarbi jų dalis. Kitaip visuomenėje augs ir gyvens mankurtai. Tie, kur be šaknų ir be atminties.

Paminėkite kertinius savo programos punktus skirtus žmogaus teisių užtikrinimui Lietuvoje.

Trumpiausias atsakymas yra toks: Lietuvai laikas gyventi pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatus. Būtent – VISUS ir VISA APIMTIMI. O ne pasirinktinai, pagal vienus mažiau, o kitus daugiau. Lietuvoje reikia atgaivinti kažkada Jungtinių Tautų Vystymosi Programos žmogaus teisių veiksmų planą. Jis buvo labai geras žmogaus teisių būklės stebėsenos instrumentas. Žmogaus teisių stebėjimo instituto apžvalgos nėra pakankamas jų stebėsenos instrumentas.

Šiais laikais žmogaus teisės yra lygybės principo įgyvendinimo viešajame gyvenime rodiklis. Lietuvos kontekste itin aktualios teisės: teisė į teisingą darbo užmokestį (pajamų nelygybė yra pernelyg didelė), teisė į sveikatą (privalo būti išspręsti ir sureguliuoti sveikatos netolygumai Lietuvoje susiję su socialiniu ir ekonominiu skurdu bei sveikatos paslaugų neprieinamumu), teisė į teisingą teismą (nekaltumo prezumpcija, teisė gauti teisinę pagalbą ir kita), smurto draudimas (šeimoje, prieš vaikus, prieš moteris, mobingas darbe), diskriminacijos draudimas (dėl lyties, lytinės orientacijos, amžiaus, rasės, religijos, negalios), susirinkimų laisvė ir saviraiškos laisvė (piliečių dalyvavimas ir pilnavertė įtrauktis į valstybės sprendimų priėmimą nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu politiniais, socialiniais ir ekonominiais klausiamais, dalyvaujant NVO, pilietinių organizacijų, interesų organizacijų, asociacijų ir bendruomenių ir pan. veikloje).

Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, turėtų atlikti nevyriausybinės organizacijos valstybės gyvenime?

Nevyriausybinės organizacijos yra pilietinės visuomenės stuburas. Trečiasis sektorius gali turėti ženkliai platesnį socialinį, ekonominį, galiausiai politinį vaidmenį. Deja, pirma kregždė dar ne pavasaris. Nors pilietinės visuomenės stiprėja, bet asocijuotumo laipsnis Lietuvoje yra per mažas. Pirmiausia visos NVO turi turėti lygias galimybes augti ir plėstis. Tiesiog yra būtina sistemiška ir nuosekli valstybės ir savivaldos politika NVO atžvilgiu. Dabar to gerokai pasigendama. NVO žmogiškieji, ekonominiai ir finansiniai ištekliai turi būti platesni ir geriau prieinami.

Didžiausius karus ir socialinius neramumus sukelia turtinė nelygybė. Jei ekonominė raida Lietuvoje ir toliau nevyks kartu su socialine mes patirsime vis didesnius didelius praradimus: trūks gyventojų, nebus pasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje. Pagrindinis valstybės politikos tikslas – patenkinti piliečių poreikius, nes asmens santykis su valstybe formuojasi pirmiausia per jo poreikių patenkinimą. Jei piliečiai nejaus pasitenkinimo valstybėje kils vis didesnė socialinė įtampa, o socialinė įtampa susijusi su valstybės saugumu, nes jei valstybės viduje nėra stabilumo, tai iš išorės priešams tokia valstybė bus „lengvas kąsnelis".

Nevyriausybinės organizacijos yra tas įrankis, kurios geba reguliuoti socialinę įtampą ir teikdamos gyventojams paslaugas kelia gyventojų pasitenkinimo lygį. NVO dalyvavimas yra reikšmingas socialinės gerovės užtikrinimo srityje, be kurios visuomenė lieka neįtrauki, padrika, kupina nerealizuotų lūkesčių ir uždarumo. Tokios valstybės negalima vadinti gerovės valstybe, garantuojančia savo piliečiams saugumą, individo laisvę.