bendruomene baneris tekstas

Skyrybos, religija ir vaikaiSkyrybos ir tolimesnės vaikų globos klausimas dažnai tampa itin sudėtingų konfliktų šaltiniu mišriose šeimose. Konfliktai kamuoja ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie tampa pasyviais konflikto stebėtojais. Galima drąsiai teigti, kad skyrybos yra daug sudėtingesnės ir turi platesnes pasekmes, kai tėvai yra skirtingų tautybių, kultūrų ar religijų. Klausimai dėl tolimesnės vaiko gyvenamosios vietos po skyrybų yra aktualesni ir skausmingesni mišriose šeimose, kur vienas ar abu sutuoktiniai yra imigrantai, gyvenantys ne savo gimtojoje šalyje. Deja, ne visada besikivirčijantys sutuoktiniai sugeba rasti abiems pusėms priimtiną sprendimą ir kartais griebiasi kraštutinių priemonių – pagrobia arba grąsina pagrobti vaiką.

Lietuvoje įprasta, kad skyrybų atveju vaikais dažniausiai rūpinasi motinos, o tėvai moka alimentus už jų išlaikymą. Socialinių tyrimų duomenimus, Lietuvoje po skyrybų 95 proc. vaikų lieka gyventi su motinomis, o maždaug penktadalis tėvų toliau beveik nebendrauja su vaikais, ketvirtadalis jų neprisideda arba labai nereguliariai prisideda prie vaikų išlaikymo. Tuo tarpu kitose Europos valstybėse tėvai dažniau aktyviai dalinasi vaiko globa po skyrybų. Pavyzdžiui, Norvegijoje po skyrybų 88% mažų vaikų gyvenamoji vieta yra padalinta tarp abiejų tėvų namų, nors vaikams augant šis skaičius krenta ir tik 61% septyniolikmečių gyvena kartu su abiem išsiskyrusiais tėvais. Religija taip pat gali įtakoti vaiko globos klausimus. Musulmonai tėvai dažniau aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, o dažnai ir reikalauja globos teisių, remdamiesi islamo religijos mokymais. Taigi moterys lietuvės, besiskiriančios su kitataučiais sutuoktiniais, neretai patiria didelį sukrėtimą, kai tėvai pareiškia norą toliau rūpintis vaikais ar netgi būti pagrindiniais vaiko globėjais.

Dvi mišrių šeimų bendruomenės narės sutiko anonimiškai pasidalinti savo skyrybų istorijomis, kuriose skirtingos tėvų religijos tapo viena iš svarbiausių konflikto priežasčių.

Agnė. Nors santykiai su buvusiu vyru lietuviu niekada nebuvo labai geri, per beveik 10 bendrų gyvenimo metų sugyvenome du nuostabius vaikus. Kai paprašiau skyrybų, daugiausia ginčų ir vyro pykčio sukėlė užgyvento turto, o ne vaikų, dalybos. Tačiau situacija pasikeitė, kai aš kardinaliai pakeičiau savo gyvenimą, tapau musulmone, sutikau antrą savo vyrą ir nusprendžiau su vaikais, kuriais jau porą metų rūpinausi viena, emigruoti į užsienį pas vyrą musulmoną. Staiga atsirado mano buvęs vyras ir pareikalavo savo teisių į vaikus, kurių po skyrybų beveik neprisiminė. Sužinojęs apie mano religijos pakeitimą, jis grąsino man vaikų teisėmis, gąsdino, kad atims iš manęs vaikus, visaip šmeižė mane ir mano vyrą ir bandė nuteikinėti vaikus prieš mane. Tai buvo labai įtemptas laikas man ir vaikams, nežinojau, kokių teisinių problemų jis gali man pridaryti vien dėl to, kad aš tapau musulmone, gyvenau įtampoje ir bijojau, kad dėl to iš manęs nebūtų atimti vaikai. Galiausiai jam turbūt pabodo vaidinti, kad jam iš tiesų rūpi vaikai, ir jis apsiramino. Elhamdullilah (arab. Ačiū Dievui – red. past.) šiuo metu kartu su vaikais jau gyvenu naujoje šalyje. Deja, buvęs vyras vėl vaikus prisimena tik kartą metuose, o aš tikrai neprieštaraučiau, netgi skatinčiau vaikų bendravimą su biologiniu tėvu.

Kristina. Mano buvęs sugyventinis ir dukros tėvas yra musulmonas, aš pati esu katalikė. Neseniai mes išsiskyrėme, tačiau iki šiol mes nesutariame dėl dukros auginimo ir auklėjimo. Po skyrybų religija mums tapo dar aktualesnė. Buvęs sugyventinis nori, kad jis dukrą galėtų mokyti islamo tiesų, kad ji lankytų arabų kalbos pamokas ir mokytųsi Korano. Jis taip pat prašo dažniau matytis su dukra, pasidalinti jos globa po lygiai. Nors jis norėtų su dukra važiuoti aplankyti savo tėvų, dukros senelių, sutikimo nedaviau ir dukrai neleidžiu vienai keliauti su tėvu. Nors šiuo metu su dukra vis dar gyvenu Anglijoje, vis labiau jaučiu, kad šioje šalyje manes niekas nebelaiko, ir vis dažniau pagalvoju, apie grįžimą gyventi į Lietuvą. Tačiau neseniai buvęs sugyventinis pasakė, kad net jis nesutinka, jog aš išsivežčiau dukrą ir Lietuvą, ir jeigu taip padarysiu, jis mane paduos į teismą ir bandys išsireikalauti savo teisių į dukros globą. Aš manau, kad tik aš viena turiu teisę nuspręsti, kas yra geriau mano vaikui.

 

Šaltiniai:

Vakarų ekspresas: Po skyrybų penktadalis vyrų beveik nebendrauja su vaikais;

Norvegijos vaikų, jaunimo ir šeimos reikalų direktoratas (Barne-, ungdoms- og familiedirektoratet, BUFDIR): Vaikai ir skyrybos.