bendruomene baneris tekstas

skyrybos religija vaikai Besiskiriančioms mišrioms šeimoms gyvenamoji vieta ir religija gali tapti esminėmis teisinės kovos priežastimis. Tačiau ar religija teisiškai gali tapti kriterijumi, kuriuo vadovaujantis bus nustatoma vaikų gyvenamoji vieta ir už juos atsakingas globėjas? Ar, skyrybų atveju, vienas iš tėvų gali reikalauti, kad kitam būtų apribotos tėvystės teisės ar galimybė matytis su vaiku vien dėl to, kad jam nebepatinka kito tėvo religija ar tradicijos? Į šiuos mišrioms šeimoms aktualius klausimus atsako advokatas Darius Ališauskas ir Lietuvos žmogaus teisių centro narė Eglė Tilindienė.

Į „Mišri šeima“ klausimus atsako advokatas Darius Ališauskas:

Ar turi teisę už užsieniečio ištekėjusi moteris, kuri yra pagrindinė vaiko(ų) globėja išsivežti vaikus gyventi su savimi į užsienį, net jei vaiko (-ų) tėvas (lietuvis) neduoda sutikimo?

Ne, neturi. Tai draudžia 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) bei 2003-11-27 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis,pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr.1347/2000“, kuris dar vadinamas reglamentu ,,Briuselis IIa”. 

Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, Reglamento 2 str. 11 p., vaikas yra neteisėtai išvežtas ar laikomas, kai:
- pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš jį išvežant ar laikant, įstatymus;
- jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

Taigi, reikalingas teismo sprendimas.

Ar buvęs sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad pagrindinės vaiko globos teisės būtų perduotos jam, nes žmona išteka už „svetimos“ tautybės, rasės ar religijos asmens (nepriklausomai nuo to, ar moteris lieka gyventi Lietuvoje, ar išvyksta į užsienį)?

Ne, negali. Visų pirma, pagal Lietuvos įstatymus nėra "atimamos globos teisės". Skyrybų metu yra nustatoma "vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš sutuoktinių", tačiau visos teisės į vaiką išlieka vienodos: "CK 3.156 straipsnis. Tėvų valdžios lygybė:

1. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios.

2. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium."

Tai, ką jūs vadinate "vaiko globos teisėmis", pagal prasmę artimesnis yra "tėvų valdžios apribojimas", tačiau jo taikymo pagrindai yra gana griežti, nesusiję su naujos santuokos sudarymu ar naujos religijos priėmimu:

"CK 3.160 straipsnis. Tėvų valdžios pabaiga:

1. Tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės ar tapus veiksniam.

2. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus, tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota arba vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų šios knygos nustatyta tvarka."

"CK 3.180 straipsnis. Tėvų valdžios apribojimo sąlygos, būdai ir pasekmės:

1. Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo.

2. Laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.

3. Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas.

4. Tėvų valdžios apribojimas taikomas tik dėl tų vaikų ir tik tam iš tėvų, dėl kurio priimtas teismo sprendimas".

Ar buvęs sutuoktinis gali reikalauti, kad vaikas nebūtų auginamas islamiškai ar pagal kitą religiją, jei vaiko motina išteka už musulmono ar kitokią religiją išpažįstančio asmens?

Tokius klausimus reikėtų spręsti tarpusavio sutarimu. Į tėvo nuomonę taip pat būtina atsižvelgti. Manau, tokioje šeimoje reikėtų vaiką lavinti įvairiapusiškai, supažindinti ir su tėvo religija, leisti jam pasirinkti (atsižvelgiant į amžių) ir t.t. Na, arba tektų kreiptis į teismą.

"CK 3.165 straipsnis. Tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinys:

1. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis.

2. Tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus.

3. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas.”

Ar buvęs sutuoktinis gali reikalauti atimti iš vaiko(ų) motinos pagrindinio globėjo teises, jei ji priima islamo ar kitą religiją, argumentuodamas, jog nenori, kad vaikas(ai) būtų auklėjami pagal kitokią religiją?

Ne, tais pačiais pagrindais, kaip ir pasisakiau aukščiau.

 

Į „Mišri šeima“ klausimus atsako Lietuvos žmogaus teisių centro narė Eglė Tilindienė.

Kaip galite pakomentuoti situacijas, kai skiriantis mišrioms šeimoms yra pabrėžiama skirtinga vyro ar žmonos religija, ją išskiriant kaip neigiamą buvusio sutuoktinio savybę? Kokį, jūsų manymu, vaidmenį atlieka žiniasklaida, nuolat iškeldama tokias mišrių šeimų istorijas į skandalingas antraštes ir laidas?

Svarbu paminėti, kad visose ES šalyse pripažįstama, kad vaikai turi teisę asmeniškai ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, net jei jie gyvena skirtingose šalyse. Taip pat Lietuvos įstatymai nenumato, kad tėvai negali dalintis savo kultūra, religija su savo vaikais.

Dargi šioje situacijoje tikslinga kalbėti apie žymiai platesnį žalingą poveikį, kurį daro žiniasklaida.

Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lietuvoje valstybinės religijos nėra ir kad žmogaus teisių negalima varžyti dėl tikėjimo. Deja, realybėje religinių bendruomenių nariai, kurie priklauso mažumai Lietuvoje, dažnai patiria diskriminacines nuostatas. Jos ypatingai suaktyvėjo musulmonų bendruomenei vadinamos „pabėgėlių krizės“ metu.

Žinant, kad per paskutinį gyventojų surašymą Lietuvoje musulmonai sudarė tik 0.09% visuomenės (palyginimui, Romos katalikų – 77%), gyventi šalia šios bendruomenės nario nenorėtų net 58% žmonių. Kyla tokia situacija, kad iš esmės asmuo niekada nėra sutikęs žmogaus, praktikuojančio islamą, nėra susidūręs su šia religija, jos vertybėmis, tačiau iš žiniasklaidos susidaro išankstinį neigiamą įspūdį. Būtent dėl to žiniasklaida atlieka svarbų vaidmenį. Taip, įstatymais yra ginama žodžio laisvė, tačiau ji nėra absoliuti, ypač kai kalbama apie žmogaus teisių, privataus gyvenimo,garbės ir orumo suvaržymą. Nors šiuo metu islamofobiškų publikacijų mažėja, tačiau jos vis dar pasirodo ir būna susijusios su negatyviu musulmonų (ar pabėgėlių, migrantų) vaizdavimu taip juos stumiant į visuomenės užribį. Apmaudu, kadtokiose istorijose religija tampa tiesiog žiniasklaidos naudojamu „masalu“ skaitytojams ir žiūrovams pritraukti. Tokiu neatsakingu elgesiu žala daroma visai musulmonų bendruomenei.