bendruomene baneris tekstas

tarpreligine santuoka 620x329

Dar visai neseniai religiškai mišrios santuokos buvo retenybė, jei ne tabu. Praėjo laikas, kai mišrios poros buvo tyliai sutuokiamos artimųjų apsuptyje parapijų būstinėse, o ne bažnyčiose. Dabar tarpreliginės santuokos kur kas dažnesnės ir įprastos. Apie 54% visų Lietuvos piliečių sudarytų mišrių santuokų yra su kitų konfesijų ar religijų atstovais*. Dažniausiai sudaromos tarpkonfesinės santuokos su stačiatikiais (24%), anglikonais (12%) ir liuteronais (4%). Tarpreliginių santuokų pirmaujanti religija yra islamas (8%).

Mišrios santuokos gali būti skirstomos į ekumenines (tarpkonfesines), kai tuokiasi krikštytas katalikas su krikštytu nekataliku ir tarpreligines, kai tuokiasi krikštytas katalikas su nekrikštytu kitatikiu. Pirmosios santuokos yra sakramentinės, antrosios – nesakramentinės, bet, pasak kunigo, bei knygos „Kai katalikas tuokiasi su ne kataliku“ („When a Catholic Marries a Non-Catholic“) Roberto Haterio (Robert Hater) „nors sutuoktiniai nėra paliesti sakramento malonės, jie patiria Dievo meilę ir pagalbą“.

Katalikų bažnyčia nerekomenduoja katalikams tuoktis su nekatalikais ar kitatikiais, bet ir nedraudžia. 2007 metais Rumunijoje vykusiame Pietryčių Europos vyskupų konferencijų pirmininkų susitikime be kita ko buvo kalbama ir apie religiškai mišrioms šeimoms iškylančias problemas, ypatingai auklėjant vaikus. Ne vien tarpreliginės santuokos, pasak vyskupų, susiduria su iššūkiais. Savotiškas problemas patiria ir ekumerinės šeimos, pavyzdžiui, nors santuokos su krikščionimis ortodoksais sudaromos remiantis tuo pačiu tikėjimu, skiriasi juridinė tradicija, ypač skyrybų ir santuokos anuliavimo taisyklės. Mišriose katalikų ir protestantų santuokose iškyla irgi iškyla tikėjimo, kulto, šeimos planavimo ir sakramentų skirtingumas.

Vis dėl to, nepaisant iššūkių, tarpkonfesinės santuokos, pasak katalikų dvasininkų, gali prisidėti prie ekumeninio dialogo, krikščionių vienybės, pažinimo. Pasak profesoriaus Rikardo Burigana (Riccardo Burigana), „konfesiškai mišrios santuokos yra svetingumo ir dialogo išraiška, liudijanti Kristaus tikėjimo vienybės evangelinį vaisingumą ir gyvenimo skirtingumuose malonę“.

Didesnį susirūpinimą vyskupai išreiškė tarpreliginių santuokų atžvilgiu, ypatingai, kai sutuoktinis(ė) katalikas(ė) gyvena partnerio kultūrinėje ir religinėje terpėje. Konferencijoje aptartas pasiūlymas parengti specialias instrukcijas kunigams, savo parapijoje susiduriantiems su katalikų iš mišrių santuokų sielovada. Religinis izoliavimas(is), skirtingas moters vaidmens suvokimas, skirtingas požiūris į šeimos planavimą, iššūkiai perteikiant katalikybę vaikams – visa tai neramino dvasininkus. Verta paminėti, kad iki 1983 metų katalikai, norėdami tuoktis su kitatikiais turėjo įsipareigoti vaikus auginti katalikiškai. Dabar viso labo reikalaujama nuoširdžiai pažadėti daryti viską, kas asmens galioje, kad vaikas augtų kataliku.

Katalikų kunigas Valteris H. Keninas (Walter H. Cuenin) pažymi, kad daugiau iššūkių sulaukia šeimos, kur abu partneriai turi stiprų ryšį su savo religija. Susitikęs su tokiais jaunuoliais V. H. Keninas jiems rekomenduoja geriau pagalvoti ir palaukti. Pasak jo, susilaukus vaikų skirtingi religiniai įsitikinimai dar labiau paaštrėja.

Tiesa, pasak kunigo Antano Saulaičio, „šeimos stabilumui didesnę įtaką turi tai, ar abu sutuoktiniai yra giliai tikintys. Net jei jie išpažįsta skirtingas religijas, jų santuoka greičiausiai bus patvaresnė nei ta, kurioje vienam iš sutuoktinių religijos klausimas yra labai svarbus, kitam – visai nesvarbus, net jei pastarasis formaliai išpažins tą patį tikėjimą. Žmonėms, kuriems tikrai rūpi tikėjimas, tikinčiųjų bendruomenė, bažnyčia, sinagoga ar kinesė, geriau supras vienas kitą, svarbiuosius savo poreikius.“ (bernardinai.lt). Kitaip tariant, geriau tarpreliginė santuoka, nei santuoka tarp tikinčiojo(sios) ir ateisto(ės). Bet ir pastarąsias galima sudaryti bažnyčioje, dėl to katalikų dvasininkai ragina kitatikius ar netikinčius sužadėtinius neskubėti priimti krikšto vien dėl santuokos.

Ką reikia daryti, norint bažnyčioje susituokti su kitos konfesijos krikščioniu, kitatikiu arba ateistu?

Pora turi kreiptis į parapijos, kurioje gyvena, kleboną ir atvirai papasakoti savo situaciją, lūkesčius ir šeimos viziją. Klebonas kreipsis į vyskupą leidimo mišriai santuokai sudaryti arba atleidimo nuo kulto kliūties. Ir leidimas, ir atleidimas nuo kulto kliūties (dispensa) remiasi prielaida, kad abu partneriai žino ir neatmeta esminių santuokos tikslų bei savybių ir kad katalikiškoji pusė patvirtina įsipareigojimus – o su jais supažindinama ir nekatalikiškoji pusė – laikytis savojo tikėjimo ir krikštyti bei auklėti vaikus Katalikų Bažnyčioje. Pasak kun. A. Saulaičio, „šis leidimas nėra formalumas, jis reikalingas ir tam, kad jauni žmonės suprastų, jog mišri santuoka yra labai rimtas ir atsakingas dalykas. Leidimas taip pat suteikia galimybę apeigas šiek tiek keisti – įvesti kitų konfesijų ar religijų apeigų bruožų.“ Pavyzdžiui, maldose gali būti praleidžiami žodžiai, kurie įžeistų būsimo(os) sutuoktinio(ės) įsitikinimus. Kunigas patikina, kad poros pageidavimu nėra kliūčių apeigose dalyvauti abiejų konfesijų ar religijų dvasininkams. Tokiais atvejais paprastai vienas vadovauja ceremonijai, o kitas padeda.

Katalikų bažnyčia tampa vis atviresne konfesiškai bei religiškai mišrioms santuokoms. Nors oficiali rekomenduojama tokių santuokų nesudaryti, tačiau jei pora nori, tuoktis jai nekliudoma. Vis dėlto dvasininkai skatina porą aptarti svarbius šeimyninius klausimus, ieškoti kompromisų, o katalikiškajai poros pusei siūlo pagalbą susiduriant su specifinėmis mišrioms šeimoms sielovados probemomis.

 

 

*Skaičiavimams daroma prielaida, kad visos santuokos sudarytos su užsieniečiais, kurie atstovauja pagrindinę/dominuojančią (virs 50%) šalies religiją, todėl skaičiai yra tik preliminarus spėjimas.