bendruomene baneris tekstas

SEIMA SU KITATAUCIU 300x200Spaudoje netrūksta straipsnių apie mišrias šeimas, asmeninių laimės ar nelaimingų nusivylimų istorijų. Apie šias istorijas netrūksta nuomonių bei komentarų: „ištekėjai už arabo/musulmono/azijiečio/juodaodžio – palauk dar porą metų, tada pamatysi, kas bus“; „susidėjo vargšė lietuvaitė su „babajum“ (pašiepiantis epitetas visiems azijos atstovams apibūdinti), suteikė jam galimybę gauti EU pasą, pakeisti pilietybę, o kai apsikraus vaikais, sėdės namuose į maišus įvyniota ir blynus keps. Ir jei, neduok die, paprieštaraus savo vyrui, jis vaikus atims ir išsiveš, verks tada kraujo ašarom ta kvailė... “ Šios frazės iki skausmo pažįstamos azijiečių bei arabų žmonoms lietuvėms. O kaip yra iš tikrųjų?

Sakoma, jog nėra dūmų be laužo ir jei girdi vandenį šniokščiant – reiškia, kažkur netoliese yra šaltinis. Blogos istorijos taip pat ne iš piršto laužtos, tik gal ne tokios dažnos, kaip iš pradžių mums gali pasirodyti. Laimingos šeimos dažniausiai gyvena ramų, sėslų gyvenimą, joms nėra reikalo kreiptis pagalbos į žurnalistus, todėl jos nesiblaško TV laidose ir kadrai iš jų kasdieninės rutinos nešmėkščioja dienraščių puslapiuose. Kam gi įdomi ta eilinė, vidutiniška, rami, viskuo patenkinta šeima?

Galbūt skaitytoją suintriguos tai, jog ta eilinė, vidutiniška šeima iš tiesų ne visada buvo rami ir viskuo patenkinta? Pradėsime nuo pradžių...

Pirmoji pažintis su kitos kultūros ar religijos žmogumi gali tapti įsimintiniausiu gyvenimo įvykiu, pakeisiančiu daugybę nusistatymų, baimių bei sužadinančiu smalsumą kitų tautų, kultūrų atžvilgiu. Pirmieji draugystės metai, meilūs ir audringi, o galbūt ramūs ir pažintiniai, kai mėginama perprasti partnerio savybes, vertybes, manieras ir gyvenimo tikslus bei ieškoma ne tik skirtumų, bet ir panašumų. Po šio pažintinio, kai kuriems gan audringo ir dramatiško, santykių periodo, ateina ramybės metas. Štai mes viską vienas apie kitą žinome, puikiai vienas kitą pažįstame. Man nekliūna jo keistenybės, o jam – manosios. Mes viską suderinome, dėl visko sutarėme, radome kompromisus ir štai, valio – meilė nugalėjo. Tačiau dažnai tai būna tik laikina ramybė prieš tikruosius gyvenimo išbandymus - šeimos kūrimą ir tapimą tėvais.

Ko gero, dažnai mes patys nesuvokiame, kokios mums svarbios kai kurios mūsų pamatinės vertybės, kol nesusilaukiame vaikų. Kol esame tik „aš“ su savuoju „aš“, galime ieškoti kompromisų, galime nusileisti, nes nešame atsakomybę tik už save, žinodami, jog, blogiausiu atveju, visada galime tiesiog trenkti durimis ir išeiti. Tačiau susilaukę vaikų, mes tarsi staiga, patys to nežinodami, atsiduriame paralelinėje planetoje, kur iš naujo reikia brėžti ribas, iš naujo mokytis pažinti vienas kitą motinos ir tėvo vaidmenyse, bei, svarbiausia – pažinti pačius save, kas iš tiesų man yra svarbu, o ko galiu atsisakyti? Pradėję jausti atsakomybę ir už savo palikuonius, ne tik už save, puikiai suprantame, kad tomis durimis trenkti nuo šiol bus ne taip lengva, ir pradedame abejoti, ką mes iš tiesų norime perduoti savo vaikams, kaip juos norime auginti ir auklėti?

Pasitelkusios daugybės metų patirtį, nusprendėme padaryti mažą pažintinį sąrašą, kuris neabejotinai pasitarnaus visoms ateityje su kitataučiais santuokas kontempliuojančioms lietuvaitėms. Taigi, prieš planuodami vaikus, būtinai susitarkite dėl žemiau išvardytų dalykų:

1. Gimdyvės lankymas bei pogimdyvinis laikotarpis. Kai kurios kultūros puoselėja tradiciją leisti gimdyvei pailsėti po sunkios „darbo“ dienos, pasidžiaugti vienatvėje naujai į pasaulį atėjusiu šeimos nariu ir tik artimiausiems giminaičiams tyliai ir po vieną retkarčiais aplankyti. Tuo tarpu kitų kultūrų atstovai, t. y. panikuojanti vyro šeima, kartu su gimdyve važiuoja į ligoninę iškvėpuoti visų sąrėmių ir, dar vaikui nespėjus išvysti dienos šviesos, ne tik siūlo jam vardą, kuris dažnai būna neištariamas lietuviškai, bet planuoja visą jo ateitį (jei vaiko seneliai kilę iš Indijos, tikėtina, kad vaikas privalės tapti vienu iš trijų: daktaru, teisininku arba inžinieriumi), tuojau pat suplanuojamos vaiko religinės ar kultūrinės gimimo pažymėjimo ceremonijos bei ritualai, ir vaikas sėkmingai keliauja per senelių rankas. Jei į jūsų gimdymo palatą įsiveržė tik seneliai, jums pasisekė. Neretai ten atvažiuoja ir tolimesni giminės bei kaimynai, apipila auksu (jis neva neša laimę) ir, myluodami bei glebėsčiuodami, pranašauja nuostabią jūsų atžalos ateitį. Jei vyro tėvai gyvena kitoje šalyje nei jūs, būkite pasiruošusi, kad vos sužinojusi apie šeimos pagausėjimą, jūsų anyta gali nuspręsti netikėtai atvykti porą mėnesių prieš gimdymo terminą ir išvykti tik po to, kai „išmokys“ jus būti mama. Tai reiškia, kad jums gali tekti pusmetį namais dalintis su rūpestinga ir viską žinančia motinėle. Pogimdyviniu periodu kai kurios kultūros moteriai leidžia nelipti iš lovos 40 dienų, ji lepinama ir šukuojama savo giminaičių. Tačiau tokie atvejai vis retesni, nes kitataučių šeimos irgi nekvailos: jei jų sūnus vedė lietuvę, jie pradeda suprasti, kad narsiosios lietuvaitės po gimdymo sugeba dar tą patį vakarą vakarienę svečiams išvirti. Taigi neapsigaukite ir tarkitės su vyru iš anksto.

2. Vaiko gimimo ritualai. Ko gero garsiausiai nuskambėjęs ritualas yra apipjaustymas. Jį, beje, praktikuoja tiek žydų, tiek musulmonų, tiek krikščionių bendruomenės. Pasaulyje tai plačiai paplitęs paprotys, kuris mūsų europietiškose galvose (sakau europietiškose, nes Amerikos Valstijose tai taip pat dažna procedūra, nepriklausomai nuo rasės ar religijos) iki šiol kartais kelia siaubą. Negi nupjausim savo mažyliui „cipuko“ galiuką?! Dar vienas ypač dažnas ritualas yra ausų dūrimas (jei gimė mergaitė), kuris neturi jokios religinės reikšmės, tačiau yra pakankamai paplitęs kultūrinis paprotys, nes „mergaitė užaugusi juk norės auskariukus nešioti. Kam jai tą skausmą kentėt, kai ji viską supras? “. Na ir daug kam iki skausmo pažįstamas kūdikio galvos skutimas. Musulmonai tai daro labai anksti, vos kelių savaičių kūdikiams, kartais neva dėl to, kad tie plaukučiai „nešvarūs“, kartais dėl to, kad „stipresni plaukai ataugtų“ (tai, beje, mitas! Moksliškai įrodyta, kad plaukų skutimas nepadaro jų stipresnių!!!) Pietų Indijoje vaikams plaukai būna skutami skirtingais gyvenimo periodais – kūdikystėje bei sulaukus 2-ejų metų. Tuo tarpu religingi sikhai vaikams apskritai plaukų niekada nekerpa ir netrumpina. Suaugę vyrai dėl šios priežasties nešioja turbanus, kuriuose paslepia savo ilgiausias kasas. Taigi, nepamirškite susitarti su savo būsimu vyru dėl plaukų skutimo, ausų dūrimo ir ypač dėl „cipuko“ apipjaustymo, kad netektų vėliau verkti kruvinomis ašaromis, kaip buvo išpranašauta „gero“ linkinčių komentatorių.

3. Mityba. Kol buvote tik dviese su vyru, suvokimas apie mitybą, ko gero, netapo rimtu išbandymu ar kliūtimi jūsų meilei. Ilgainiui apsipratote, kad jis (galbūt) vegetaras, jūs mėsėdė, jis nevartoja alkoholio ir nevalgo kiaulienos, todėl jums tenka atskirai sau pirkti „šlapiankę“ ir „sasyskas“. O savaitgalio vakarais neturite su kuo sudaužti taurės... Laikui bėgant, gal net jūsų požiūris į maistą ir kai kurie valgymo įpročiai supanašėjo. Pradėjote valgyti aštresnius patiekalus nei jūsų vyras, gal nustojote pirkti vyną (nes vienai gerti tiesiog nusibodo) ir kiaulienos kotletus pakeitėte avienos kariu, tačiau... Štai atsiradus vaikams, mityba ir suvokimas apie ją įgyja visai kitą svarbą ir reikšmę. Jūsų mama primygtinai siūlo vaikui pieniškų dešrelių, su kuriomis, ko gero, ir jūs pati užaugote, o vyras jau nuo mažumės bando vaikus pratinti prie žaliųjų čili pipirų, motyvuodamas vaikus mažomis dovanėlėmis. Galų gale, jei mes, lietuviai, labai mėgstam viską, kas susiję su sveika gyvensena, stengiamės gerti homeopatinius vaistus ir žolelių arbatas, vengiame antibiotikų, į gazuotus gėrimus žiūrime nepatikliai, nebent tai sovietinis limonadas iš tų aparatų, kur gali išsiplauti daugkartinio naudojimo briaunuotą seną gerą stiklinę, o jūsų vyrui „Coca–Cola“ tas pats kas vanduo, nuo slogos yra įprasta išgerti antibiotikų kursą, o visokioms lietuviškoms mišrainėms yra puikūs pakaitalai – mėsos troškiniai... Jei jūs įpratusi maitintis vien bulvėmis, o vyras vien ryžiais (patikėkit visa mačiusių ir sėkmingai tuos sunkius laikus išgyvenusių lietuvaičių patirtimi) – visi šie mažulyčiai nereikšmingi skirtumai staiga taps be galo svarbūs, kai imsite auginti bendras atžalas. Jei jūsų vyras vegetaras ar nevalgo kiaulienos, turbūt jis labai norės, kad ir jūsų vaikai būtų vegetarai ar nevalgytų kiaulienos. Tarkitės iš anksto!

4. Vaiko religinis identitetas. Rimta tema. Jei nesate religinga, tik gerbiate savo „kultūrinį paveldą“ pasėdėdama prie Kūčių stalo ir pasipuošdama baltu nuotakos apsiaustu bažnyčioje, o jūsų vyras religiją supranta taip kaip jūs, tada jums pasisekė – nereikės tartis dėl vaikų religinio identiteto, nes jis nebus svarbus nei vienam iš jūsų. Tačiau jei religinės vertybės jums arti širdies, tai auginant vaikus jos taps dar svarbesnės nei iki tol ir norėsis jas perduoti savo vaikams. Tai, ko gero, pati svarbiausia ir esminė tema, dėl kurios mišrių šeimų santykiai kartais taip ir neprieina prie „vaikų“ stadijos. Kuo mes juos užauginsim? Kas jie bus? Kuo jie tikės? Tarkitės, kalbėkitės, derėkitės ir dar kartą tarkitės. Neužtenka šiuo klausimu sužinoti tik partnerio poziciją, labai dažnai tenka gerokai paanalizuoti ir savąją.

5. Vaiko kultūrinis identitetas. Nenustebkite, jei pogimdyvinių hormonų nusiaubtomis smegenimis sušuksite:„nelieskite mano vaiko!“ Ir staiga jums gims siaubingai stiprus troškimas išauginti mažą lietuviuką, kuris žiūrėtų rusiškus animacinius filmukus, kuriuos žiūrėdama užaugote pati, valgytų varškės sūrelius, vasarą rinktų žemuoges, o mokykloje per pertraukas lauke šokinėtų per gumą ar žaistų kvadratą – vaiką, kuriam perduotumėte visą tą paveldą – iki kaulų smegenų jums pažįstamą ir savą. Stop! O dabar pagalvokite, kad vos išvydęs savo atžalą, jo tėvelis nusprendė tą patį... Jo sūnelis jodinės kupranugariais po dykumas arba basas lakstys tarp žirafų ir dramblių, tampydamas beždžionėles už uodegų, ir vakare prie laužo dalinsis lauke kepta duona. Kuo auginsite savo vaikus? Kurias kultūros dalis jam perduosite? Dažnai, augdami svečioje, ne tėvų gimtojoje, šalyje, vaikai prisiima ir tos šalies tapatybę. Nepaisant to, jog jų mama lietuvė, o tėtis iš Afrikos ar Azijos žemyno, vaikai save laikys „britais“, „amerikiečiais“, „vokiečiais“, „airiais“, „ispanais“ ar „olandais“. Vaikams labai svarbu žinoti, kur jų namai, gimtinė, kokios jų vertybės, todėl tarkitės su savo vyru dėl rusiškos animacijos iš anksto.

6. Vaiko kalba. Mišrios šeimos dažniausiai turi dvikalbius ar daugiakalbius vaikus. Vaikai natūraliai išmoksta savo tėvų kalbų, jei su jais nuolat tomis kalbomis bendraujama. Tačiau patartina pasitarti su su savo būsimų vaikų tėvu, dėl viso pikto, kokiomis kalbomis planuojate bendrauti su savo vaiku. Ar visi kartu kalbėsitės viena bendra kalba? O gal mama ir tėvas su vaiku kalbės savo gimtosiomis, o tarpusavyje visiškai kita, šalies, kurioje gyvena, kalba? Yra tekę girdėti atvejų, kai užsienietis tėvelis, nesuprasdamas, ką taip švelniai čiulba jo lietuvė žmona su jų bendru vaikeliu, pareikalavo, kad šeimoje būtų kalbama tik viena bendra kalba ir jis nesijaustų nepatogiai, galvodamas, jog nuolat yra apkalbinėjamas. Tokie atvejai yra išimtys (ir, ko gero, išsprendžiami tik padedant terapeutams), o ne taisyklės, bet iš kur mums žinoti, su kokiais keistuoliais ar ekscentrikais mūsų skaitytoja planuoja susieti savo likimą.

Apibendrinant norėtųsi dar kartą priminti, kad kurdama mišrią šeimą jūs galite save ir savo vaikus praturtinti, juos supažindindama su keliomis kultūromis ir kalbomis, ir nors paprastų ašarų šeimoje turbūt neišvengsite, pasistenkite, kad bent netektų verkti „kraujo ašaromis“, ir viską aptarkite su būsimuoju vaiko tėvu iš anksto.