bendruomene baneris tekstas

normalus muslmonas 620x329Seniai nesimačiusios draugės rodo viena kitai savo šeimos nuotraukas. „Čia mažoji Selma, o čia – neklaužada Amiras“ – išdidžiai pristato savo vaikus viena. Kita tuo metu prityla ir tik įsidrąsinusi paklausia: „tavo vyras gal iš musulmoniškų kraštų?“. Selmos ir Amiro mama tuojau pat perskaito draugės mintis ir skuba patikinti: „taip, musulmonas jis, bet jis iš tų – normalių…“.

Prasmės, kurias dalis musulmonų žmonų sudeda į epitetą „normalus“ dažniausiai yra tokio pobūdžio: „gyvendami Europoje, elgiasi kaip europiečiai“, „negeria, bet mano gurkšnojamo vyno paragauja“, „išleidžia mane į klubus“, „nevaikšto keliais aplink mečetę“, „net nesupranta, jei ant stalo patiekiu kiaulieną“ ir pan. Viena musulmono žmona buvo dar kategoriškesnė: „pasakysiu atvirai – man labai pasisekė, nes maniškis išgeria ir rūko, tikro musulmono niekada nesirinkčiau!“. Dar labiau nustebino komentaras, kuriame moteris džiaugiasi, kad net jos vyro gymis nėra „musulmoniškas“: „nesusidarykit nuomonės, kad visi jie tokie patys: mano vyro net akys mėlynos, o plaukai – rudi“. Tarsi priklausomumą vienai ar kitai religijai rodytų rasė. Tarsi gymio šviesumas yra apsauginis faktorius nuo visų „musulmoniškų“ „negandų“.

Vargu ar išgirsi už lietuvio ištekėjusią lietuvę, kuri savo vyro žalingus įpročius, vaikščiojimus po naktinius klubus pristatytų, kaip privalumus, kaip savybes, kurios ją sužavėjo. Kodėl jos tampa svarbiomis ir reikšmingomis, kai kalba pasisuka apie santykius su musulmonu?

Moterys, kurios džiaugiasi, kad musulmonas, su kuriuo jos susiejo savo gyvenimą, „bent jau yra normalus“, tarsi turėtų būti ramesnės, dėl galimų nuomonių išsiskyrimų šeimoje, nei tos, kurių vyrai „ne tokie normalūs“. Juk joms nebereikia baimintis, kad jų vyrai elgsis taip, kaip „elgiasi musulmonai“. Deja, realybė parodo, kad jų gyvenimas kupinas baimių. Štai kelios citatos iš virtualioje erdvėje paliktų komentarų: „vardus vaikams renku tik aš, ir tik vakarietiškus. Pavardę duodu taip pat tik savo!“; „tegul tik nesvajoja, kad vaikas turės kitokį pasą, nei lietuvišką!“ Toje diskusijoje buvo kalbėta apie tai, kaip apsisaugoti nuo vyro pretenzijų į vaikų globą po skyrybų ir galimų pagrobimų. Kita mama nustebino besididžiuojanti vyru, kuris lengva ranka pasižadėjo nepretenduoti į susitikimus su savo paties vaikais skyrybų atveju: „Aš jam aiškiai pasakiau, kad jei skirsimės, vaikus pasiimsiu gyventi į Lietuvą. Jam neliko kitos galimybės, kaip tik su tuo susitaikyti.“

Nesvetimos šioms moterims ir poligamijos baimės. Tiesa, jos šventai tiki savo vyrų nuraminimais, kad „šiais laikais poligamija nebepateisinama“, „antrą galima vesti tik su pirmosios leidimu (kurio, žinoma, jos niekada neduos – aut. past.)“, „Europoje poligamija draudžiama įstatymais“, „reikia mylėti visas vienodai, o tai neįmanoma“ ir t. t. Jei kažkas pabando paneigti šiuos mitus apie poligamiją, moterys nenusileidžia: „mano vyras – musulmonas nuo gimimo ir šneka arabiškai, jis geriau žino!“. Kitaip tariant, „normalus“, menkai savo religija besivadovaujantis vyras staiga tampa patikimu ir autoritetingu islamo aiškintoju (nors dažniausiai jam terūpi pasakyti bet ką, kad tik žmona nusiramintų). Labiausiai stebina, moterys, kurios komplimentu laiko ir didžiuojasi išgirdusios joms skirtus žodžius: „net negalvoju apie kitą žmoną, nes jau nuo šitos galva plyšta“. Toks argumentas joms atrodo kur kas labiau įtikinamas ir patikimas, nei „nenoriu jokios kitos, nes myliu tik tave“ – jausmai juk laikinas dalykas, ateina ir praeina, o „ragana aš liksiu visada“.

„Griežtiems“, „ne normaliems“ musulmonams priskirdamos diktatūrą santykiuose, šios moterys pačios jos nevengia, tiesa, su sąlyga, kad diktatorės yra jos. Kitaip juk negalima, nes „jei ne tu, tai tau ant galvos užlips – net nepastebėsi, kaip būsi apmauta skarmalais“. Kuo įsakmiau jos bendrauja su vyrais, kuo daugiau ultimatumų kelia, tuo labiau pasisekusiais laiko savo santykius: „tarp mūsų su vyru nėra nesutarimų, aš jam iš karto pasakiau, kad vaikai nebus musulmonai, jei netinka, gali nešdintis“, „dar prieš gimstant vaikams pasakiau, kad berniukams nebus jokių apipjaustymų, kitaip net tegul negalvoja, kad sutiksiu pastoti“, „mano vaikai krikštijami, nepriklausomai, nori jis to, ar ne“. Tokį santykių modelį palaiko ir būrys likimo draugių, suokalbiškai spaudžiančių „patinka“.

Tai – tik maža dalis virtualioje erdvėje rastų pasisakymų, kurie yra vienas kitam prieštaraujantys. Moterys lyg ir džiaugiasi, jog jų musulmonų vyrų ryšys su savo religija yra silpnas, tačiau iškilus klausimams apie islamą, besąlygiškai remiasi vyro teiginiais ir nei akimirkai nesudvejoja jo autoritetu.

Vis dėlto, jei pasirenkama identifikuoti asmenį pagal jo religiją, tai ir normalumo ar nenormalumo kriterijai turi remtis tuo, kas normalu ir įprasta būtent minimoje religijoje, o ne toje, kuriai priklauso moteris. O tai reiškia, kad islame normalu melstis penkis kartus per dieną tam skirtu laiku, normalu susilaikyti nuo nesantuokinių lytinių santykių, normalu švęsti tik islamiškas šventes ir atsiriboti nuo kitų religijų švenčių, pasninkauti per Ramadaną, nevalgyti kiaulienos ir nevartoti alkoholio bei atlikti daugybę kitų privalomų religinių ritualų. Būtent šių ritualų laikymasis daro musulmoną „normaliu“, o ne savybės ir įpročiai, kurie nepageidaujami nei vienoje kultūroje, nei vienoje religijoje.

Reiškinys, kada apie žmogų galvojama kaip apie geresnį, pažangesnį, nei tai įprasta toje religinėje bendruomenėje, yra vadinamas mikroagresija. Tai – viena iš diskriminacijos formų, pasireiškianti išankstine neigiama nuomone apie konkrečią rasinę, kultūrinę ar religinę bendruomenę, arba, šiuo konkrečiu atveju, – islamofobija. Mėgti žmogų už tai, kad jis neturi bruožų, būdingų religijai, kuriai jis priklauso, reiškia sąmoningą ar nesąmoningą priešišką nusistatymą tos religijos atžvilgiu. Taip kalbėdamos moterys parodo nepagarbą savo vyro kilmei, kultūrai ir tradicijoms, kurios tampriai susijusios su jo religija.

Musulmonų skirstymas į „jie tai nenormalūs, o mano – normalus“ atspindi pasidavimą visuomenės baimėms ir stereotipams. Dažniausiai taip kalba moterys, kurios nori apsiginti, kurios bijo būti pasmerktos, nesuprastos ar išjuoktos dėl to, kad susiejo gyvenimą su musulmonu. Deja, jos praleidžia unikalią galimybę griauti mitus apie islamą visuomenėje, juk parodydamos savo vyrus kaip išimtis, jos tik dar labiau sustiprina nuomonę, kad musulmonų, islamo reikia šalintis ir bijoti. Mamos ir draugės su dar didesniu nerimu žvelgs į ateitį „ar tik jis galiausiai netaps tokiu, kaip ir visi kiti?..“ Tačiau tam, kad įtikintum kažkuo kitus, pirmiausia pats turi tuo patikėti.