bendruomene baneris tekstas

SEIMA_ISLAME_300x200.jpgApie moterų padėtį islame sukurta daug mitų. Neretai musulmonių moterų gailimasi, kokios jos nuskriaustos, nuolankios prieš savo valią, neturinčios teisių. Tikriausiai, nedaugelis žino, kad atėjęs islamas kaip tik įgalino moteris ir pakėlė jų statusą šeimose ir visuomenėje.

Klaidingai manoma, kad musulmonės moters laisvės ir teisės tiesiogiai priklauso nuo jos artimiausio rato vyrų malonės. Anaiptol, musulmonei Dievas leidžia nepaklusti ir maištauti, jei bandoma pažeisti jos islamiškas teises.

Priešislaminiame laikotarpyje susilaukti mergaičių būdavo nesekmė. Jų atsikratydavo pačiu žiauriausiu, brutaliausiu būdu – dar gyvus kūdikėlius užkasdavo smėlyje. Islamas nutraukė šią barbarišką tradiciją – griežtai uždraudė tokią diskriminaciją lyties pagrindu. Dar daugiau, Dievas pažadėjo Rojų tiems tėvams, kurie susilaukė ir užaugino bent vieną dorą dukterį.

Visos prievolės, kurias turi vykdyti moteris, visi draudžiami dalykai, nuo kurių ji turi susilaikyti yra paskirti ne jos vyriškos aplinkos, o Dievo. Moteris, kaip ir vyras, islame pirmiausia bei svarbiausia turi paklusti Dievui. Tad jei kada nors žiūrėsite į užsidengusią moterį – negalvokite, kad taip daryti jai liepė jos tėvas, ar vyras – ji vykdo Dievo valią. Ir tuo ji nei kiek nesiskiria nuo vyrų, nes abi lytys turi savas teises bei pareigas, priklausomai nuo jų skirtingos prigimties.

Ar musulmonės dengiasi, nes taip joms liepia jų vyrai (tėvai, broliai)?

Musulmonėms dengtis liepė Dievas. Tai yra joms įsakyta Korane, taip savo tradicijoje perdavė islamo pranašas Muhamedas·().

Daug kas galvoja, kad moterys dengiasi vien dėl to, kad vyrai yra per silpni atsispirti savo aistroms ir jos yra atsakingos, jei jiems kyla pagunda. Tai nėra visiška tiesa. Korane rašoma:

O, Pranaše, pasakyk savo žmonoms ir dukterims ir tikinčioms moterims, kad jos turi apsigobti savo kūnus (išeidamos iš namų) tam, kad jos būtų atpažįstamos ir nebūtų trukdomos. [33:59]

Taigi, svarbiausia dengimosi priežastis yra religinė identifikacija: musulmonai turi išsiskirti iš kitatikių ir būti atpažinti pagal savo išvaizdą. Kita priežastis – apsauga. Tokia apranga apsaugo moterį nuo visuomenės spaudimo atitikti tam tikrą grožio standartą, nuo nepageidaujamo dėmesio, nuo vertinimo pagal tai, kaip ji atrodo.

Tai, kad moteris neprisidengusi, nesuteikia vyrams teisės į jas spoksoti. Citata iš Korano:

Sakyk tikintiems vyrams ir moterims, kad jie turi nuleisti žvilgsnius ir saugoti savo kuklumą (...) [24:30]

Kaip matome, pirmiausia eina reikalavimas nuleisti žvilgsnius ir tik tada sakoma saugoti savo kuklumą, į ką įeina ir apranga. Taigi, ne vyrai liepia moterims dengtis, o Dievas. Dar daugiau, jei vyras ir siūlytų ar lieptų žmonai nesidegti, ši privalo tokiam vyro norui nepaklusti.

Kokie yra musulmonės aprangos reikalavimai?

Tikriausiai pastebėjote, kad musulmonės dengiasi labai įvairiai: kai kurios labai liberaliai, kitos – itin konservatyviai. Tokie skirtumai atsiranda dėl skirtingų žinių (apie islamą), skirtingo dievobaimingumo lygio, tikėjimo stiprumo, kultūrinės įtakos. Vis dėlto egzistuoja bendros taisyklės musulmonės aprangai, kurias norėtųsi plačiau aprašyti.

Daug kas galvoja, kad vienintelis musulmonės aprangos atributas ir reikalavimas yra skara (plaukų dengimas). Tradiciškai tai vadinama hidžabu, nors Korane minimi kiti žodžiai – khimaras, džilbabas. Terminas hidžabas yra minimas reikšmėje uždanga, paslepianti užsklanda.

Tačiau, tikroji hidžabo prasmė daug platesnė. Hidžabas – tai nėra tik skarelė ant galvos. Tai yra apranga nuo galvos iki kojų ir dar daugiau: tai yra elgesys, maniera, kalba, poza – viskas, ko reikia, kad musulmonės moteriškas grožis būtų uždengtas nuo svetimų akių, kad būtų matomas jos religinis identitetas.

Viešumoje ir prie svetimų vyrų musulmonė turi atrodyti kukli ir neprieinama, neprisileidžianti vyriško dėmesio. Tiek jos verbalinė, tiek neverbalinė kalba, išvaizda turi sakyti priešingai lyčiai: nelaukiu ir nepageidauju tavo dėmesio.

Musulmonės apranga nėra stilius, tai yra dievobaimingumas. Kai ji stovi pries veidrodį ir rengiasi išeiti į viešumą, ji turi galvoti apie tai, ar jos išvaizda patenkins Kūrėją, o ne apie tai, ar apsidengusi ji išliks ·patraukli, o jei ne, tai kaip padaryti, kad tą patrauklumą paryškinti.

Deramas musulmonės rūbas turi paslėpti jos moterišką siluetą – krūtinę, liemenį, klubus, kojas – šių linkių neturi matytis. Uždengta turi būti viskas, įskaitant pėdas, išskyrus rankas iki riešų ir veidą. Medžiaga turi būti nepermatoma, nerėkiančių spalvų. Musulmonė viešumoje nesidažys, nesegės papuošalų, nesikvėpins, neavės aukštakulnių batelių, ji nesipešios antakių. Skara nėra šukuosenos pakaitalas. Bet koks puošimasis tik panaikina hidžabo, kaip paslepiančios užsklandos, esmę.