bendruomene baneris tekstas

DUK_ISLAMAS2_300x200.jpgIslamas (arab. الإسلام al-'islām) – antra pagal dydį pasaulyje monoteistinė religija, kurią išpažįsta apie 20% pasaulio gyventojų (0,9–1,3 milijardo, 2007 m. duomenimis). Islamas labiausiai paplitęs pietvakarių Azijoje ir šiaurės Afrikoje. Jo išpažinėjai – musulmonai – tiki vieninteliu ir amžinu dievu Allah ir Jo Pranašu Muhammedu (). Musulmonų maldos namai – mečetė, knyga - Koranas.

Arabų kalba islām reiškia „atsidavimas“. Etimologiškai šis žodis yra susijęs su nuolankumu, taikumu (salām reiškia „taika“).

 

 

Kuo tiki musulmonai?

Islamas remiasi šešiais tikėjimo stulpais:

1. Tikėjimas į Tauchyd – Viešpaties Vienovę. Allah yra Vienintelis Dievas.

2. Tikėjimas Allah siųstomis Knygomis.

3. Tikėjimas Allah siųstais Pranašais.

4. Tikėjimas Angelais.

5. Tikėjimas Paskutinio Teismo Diena.

6. Tikėjimas likimu, geru ir blogu.

Šių stulpų atmetimas suvokiant jų reikšmę reiškia, kad žmogus nebėra musulmonas.

Ką praktikuoja musulmonai?

Islamas remiasi penkiais praktikos stulpais:

1. Šachada – deklaravimas, kad nėra jokio kito dievo išskyrus Allah.

2. Salat – malda.

3. Zakat mokėjimas. Zakat (apsivalymo mokestis) yra proporcingai nustatytas (2,5% kasmet nuo tam tikro kiekio) paaukojimas, surenkamas iš turtingųjų ir pasiturinčiųjų turto ir uždarbio.

4. Ramadano pasninkas.

5. Hadž atlikimas. Hadž- piligriminė kelionė į Meką, yra privaloma tiems, kurie yra fiziškai ir finansiškai pajėgūs ją atlikti, nors vieną kartą gyvenime.

Šių stulpų atmetimas suvokiant jų reikšmę reiškia, kad žmogus nebėra musulmonas.

Kaip priimamas islamas?

Priimantis islamą turi paliudyti žodžiu savo širdies būseną – tikėjimą ir pasakyti Šachadą (arab. liudijimas).

Šachados tekstas:

Ašhadu anla ilaha illalah wa ašhadu anna Muhammadan ar-Rasulullah.

Vertimas:

Aš liudiju, kad nėra jokio kito dievo išskrus Allah ir liudiju, kad Muhammedas yra Jo Pranašas.

Šachados priėmimą lydi ghusl – didysis ritualinis apsiprausimas. Kai kurie Ulema (islamo teologai) teigia, kad ghusl reikia atliktii prieš ištariant paliudijimą, kiti – po.

Ištariant Šachadą liudininkai nėra būtini.

Kodėl musulmonai yra tokie skirtingi? Kas yra modernus musulmonas?

Į šį klausimą atsakyti yra ir paprasta, ir, kartu, gana keblu. Pabandysiu panarplioti antrąjį, keblesnį variantą.

Pirmiausia, reiktų pabrėžti, kad islamo šaltiniuose nėra naudojamos tokios sąvokos kaip (ne)praktikuojantis ar modernus musulmonas. Tokio skirstymo islame nėra, apie tai neišgirsite iš islamo žinovų, teologų, neperskaitysite jų tekstuose.

Tačiau, tai nereiškia, jog islamas neigia tikinčiųjų skirtingumą. Atvirkščiai, islamo šaltiniuose rasime daugybę nuorodų, kad musulmonai yra skirtingi ir susilauks skirtingo atpildo. Rojus yra vienas, tačiau jis turi septynis lygmenis ir kiekvienas tikintysis pateks į tą lygmenį, kurio nusipelnė. O dar prieš patekdami į Rojų, tikintieji stovės eilėje, laukdami savo teismo, pirmesni bus tie, kurie daugiau gerų darbų padarę, artimesni Dievui buvę.

Šiame, ikimirtiniame, gyvenime tikintieji tiek Korane, tiek Pranašo () tradicijoje yra skirstomi į tris kategorijas: muslim, mumin ir muhsin. Tai yra autentiškas skirstymas ir autentiški terminai, kuriuos naudoja islamo teologai.

Muslim – yra pagrindinis musulmono atributas, esminiai dalykai, kuruos privalo turėti asmuo, norintis vadintis tikinčiuoju, musulmonu. Būti muslim – reiškia išpažinti, kad vienintelis dievas yra Allah ir kad Muhammedas yra Jo pranašas. Tai yra žodinė ir išorinė saviidentifikacija. Jei žmogus sakosi esąs musulmonas, mes turime jį tokiu ir laikyti (kas yra jo širdyje mums nežinoma), jei matome žmogų islamiškai besimeldžiantį, mes suvokiame, kad jis yra musulmonas, jei matome užsidengusią moterį, suprantame, jog ji, greičiausiai, yra musulmonė. Taigi, buvimas muslim – tai išorinių nuolankumo veiksmų (verbalinių ir neverbalinių) adaptavimas savyje.

Mumin – terminas, kilęs iš žodžio iman, reiškiančio tikėjimą. Mumin – tai toks tikintysis, kuris ne šiaip vadina save musulmonu, ne šiaip atlieka išorinius nuolankumo veiksmus, bet ir įtvirtina juos visus širdimi. Tai vidinio nuolankumo būsena, dvasingumo siekimas, ryšio su Dievu mezgimas ir puoselėjimas. Tačiau net ir mumin nėra vienodi: pasak autentiškų perdavimų, tikėjimas (iman) turi šešiasdešimt ar septyniasdešimt lygių. Kiekvienas musulmonas yra muslim, bet ne kiekvienas yra mumin.

Muhsin – tai tokia būsena, kuomet tikintysis gyvena ir elgiasi taip, tarsi nuolat prieš save matytų Kūrėją. Tai nuolatinis suvokimas, kad visada esi stebimas ir vertinamas, viską turi daryti vardan Dievo meilės ir pasitenkinimo, nuotat suvoki atsakomybę už savo veiksmus. Tai yra tikėjimo tobulumo būsena, kurią pasiekia tik nedaugelis. Kiekvienas muhsin yra ir muslim, ir mumin, tačiau ne kiekvienas muslim ir ne kiekvienas mumin yra muhsin.

Šnekant populiariai, musulmonai yra skirtingi, nes nėra vienodas jų tikėjimo stiprumas: vienų tikėjimas yra stipresnis, kitų silpnesnis, vieni turi poreikį siekti dvasingumo, kitiems, tuo tarpu, pakanka pavienių religinių ritualų savo gyvenime. Kitas aspektas, kuriuo skiriasi musulmonai, yra žinių lygis: ne visi siekia žinių apie religiją, ne visiems pasiekiamos autentiškos, kultūros neįtakotos religinės žinios.