bendruomene baneris tekstas

apipjaustymas_300x200.jpgNet ir nedaug apie islamą girdėję nemusulmonai žino, kad šioje religijoje maži berniukai apipjaustomi. Nors šiais laikais apipjaustymo procedūras renkasi ir nemusulmonai tėvai, dažniausiai motyvuodami tuo, kad tai gali apsaugoti vaiką nuo įvairių susirgimų, islame ši praktika turi kiek kitokią prasmę.

Apipjaustymo kilmė

Pirmasis atlikęs apipjaustymą buvo pranašas Abraomas. Viešpats jam įsakė apsipjaustyti ir šis nedelsiant pakluso. Tai buvo vienas iš Abraomui tekusių išbandymų, išbandant jo nuolankumą bei nusižeminimą prieš Dievo valią.

Pranešama, kad Abraomui tuo metu buvo aštuoniasdešimt metų ir procedūra, kurią jis atliko pats sau su staliaus įrankiu, buvo itin skausminga.

Po Abraomo apipjaustymo tradicija buvo praktikuojama paskesnių pranašų, įskaitant Jėzų. Dėl pastarojo apipjaustymo fakto sutinka ir krikščionys. Beje, kai kurie musulmonai iki šiol tiki, kad Pranašas Muhamedas ﷺ gimė apipjaustytas, bet tai netiesa. Jis, kaip ir daugelis arabų berniukų, buvo apipjaustytas savo dėdės.

Apipjaustymo privalomumas

Islamo mokslininkai mano, kad ši praktika yra arba privaloma, arba stipriai rekomenduojama suna (Pranašo ﷺ tradicija, angliškai sunnah).

Aiškinama, kad pasirūpinti apipjaustymu privalo berniuko globėjas, tačiau, jei šis to nepadaro, tai nei vaikui, nei vėliau jaunuoliui, vyrui nebus nuodėmė likti neapsipjausčiusiam, jei tam yra svarių priežasčių.

Islamo mokslininkai leidžia suaugusiems vyrams musulmonams, kuriems nebuvo atliktas apipjaustymas, susilaikyti nuo šios procedūros, jei baiminamasi sunkiai pakeliamo (skausmingo ar komplikuoto) gijimo.

Kam reikalingas apipjaustymas? Ar Dievas nesukūrė žmogaus tobulo?

Kaip jau minėta prieš tai, daugelis mano, kad apipjaustymas reikalingas dėl ligų prevencijos. Musulmonams ši priežastis yra šalutinė, papildoma.

Pirmasis ir svarbiausias šios praktikos motyvas yra nuolankumo Viešpačiui išraiška.

Kiekviena mūsų kūno dalis yra savaip naudinga ir reikalinga, turi savo paskirtį. Dievas nedaro klaidų, kurias po to įsako žmonėms ištaisyti.

Jei berniukai gimsta su odele aplink varpos galvutę, vadinasi, taip ir turi būti.

Po gimimo liepiama tą odelę pašalinti ne tam, kad ištaisytume patologiją, o tam, kad įrodytume savo paklusnumą Aukščiausiojo valiai. „Vykdysiu ar priešgyniausiu?“ — į šį klausimą atsako musulmonas, spręsdamas, atlikti ar ne apipjaustymą savo sūnui arba sau.

Kita svarbi apipjaustymo priežastis yra švara nuo šlapimo. Musulmonams ypač svarbu būti švariems, todėl ir pasinaudoję tualetu jie apsiprausia vandeniu. Jei lieka nešvarumų nuo išskyrų ant jų kūno, tuomet ritualinė malda gali būti nepriimta.

Dar viena svarbi apipjaustymo priežastis — būtinybė išsiskirti iš kitatikių.

Kada ir kaip atliekamas apipjaustymas?

Apipjaustymas turi būti atliekamas taip, kad sukeltų kuo mažiau skausmo ir nepatogumų. Taigi, tėvai raginami nedelsti atlikti šią procedūrą, nenukelti jos vėlesniam laikui, kai berniukas bus vyresnio amžiaus. Ypač rekomenduojama pasirūpinti švara bei saugumu.

Islamiškas apipjaustymas laikomas tinkamu, kai odelė nebedengia visos varpos galvutės arba didžiosios jos dalies.

Kai kuriose kultūrose apipjaustymo proga rengiama šventė, vaikui perkamos dovanos, jis rengiamas naujais rūbais, renkasi svečiai, ruošiamos vaišės. Ši praktika nėra islamiška, atvirkščiai, prieštarauja religijai. Pasak islamo žinovų, žinia apie atliktą apipjaustymą yra intymi, todėl nedera jos platinti už šeimos ribų .

Mergaičių apipjaustymas

FGM (angliškai female genital mutilation) — moters genitalijų luošinimas islamo yra uždraustas. Tačiau nepaisant to, kai kurios musulmonų bendruomenės plačiai praktikuoja šią smerktiną praktiką. Deja, kultūra ir papročiai kai kur svarbesni nei religija.

Islamas, tiesa, leidžia ir rekomenduoja moters lyties organų patologijų — klitoriaus ar lytinių lūpų išdidėjimo, sukeliančio diskomfortą, korekciją.

Kūdikystėje tokios korekcijos neatliekamos. Kaip ir kiekviena medicininė patologija, taip ir šioji, turi būti šalinama arba koreguojama profesionalaus mediko ligoninėje.


Šaltinis

Ibn Al Qaiyym “Tuhfat al-Mawdood fi Ahkaam al-Mawlood”