bendruomene baneris tekstas

azijos saliu pilieciai 300x200

Dar ne taip seniai žodis „negras“ buvo visiškai priimtinas ir drąsiai naudojamas kasdienėje lietuvių kalboje. Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt devintaisiais  Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandai laimėjus „Eurolygos“ taurę, euforiškai džiaugėmės, kad prie pergalės prisidėjo „importuoti negriukai“ bei mylėjome juos kaip savus. Ko gero, tie patys „negriukai“ kažkiek prisidėjo prie to, jog šiandien, praėjus kiek mažiau nei dvejoms dešimtims metų, pagaliau suprantame, jog žodis „negras“ yra rasistinis, žeidžiantis, ir todėl nevartotinas. Tačiau ar tai reiškia, kad tapome pakantesni? Gal tiesiog labiau politiškai korektiški,  nes daugybė kitų rasistinių terminų vis dar plačiai ir drąsiai vartojami. Vienas iš jų – „BABAJUS“.

Atsiradęs, kaip labiausiai tikėtina, D. Britanijoje, terminas „babajus“ greitai paplito tarp vietinių lietuvių imigrantų, o dabar jau pasiekė ir Lietuvą. Kas yra „babajus“? „Lietuvių kalbos žargono ir  nenorminės leksikos žodynas“ nurodo terminą „babajus“ kaip nevartotiną žargoną (o žargonai, paprastai, nebūna tolerancijos išraiška) ir siūlo keisti žodžiu „azijietis“. Tuo tarpu virtualus „Jaunimo žodynas“ (kuris, panašu, kad nepriklauso jokiai oficialiai kalbininkų įstaigai) teigia, jog „babajus – musulmonas, ppr. Vidurinės Azijos gyventojas“. Šiuo žargonu lietuvaičiai dažniausiai apibūdina Pietų Azijos regiono šalių (Indijos, Pakistano, Bangladešo, Šri Lankos) gyventojus. Kiti „babajų“ kategorijai priskiria dar ir žmones iš Arabijos pusiasalio bei Šiaurės Afrikos šalių (Alžyro, Egipto). Net ir pusiau europiečiai turkai neretai pavadinami tiesiog „babajais“. Nesunku pastebėti, kad esminiai panašumai, vienijantys šių šalių gyventojus, yra tamsesnė odos spalva bei išpažįstama kitokia nei krikščionybė religija, dažniausiai induizmas, budizmas ar islamas. 

Žodžio „babajus“ kilmė nėra aiški. Vieni teigia, kad jis kilęs iš angliško atsisveikinimo „bye-bye“, kuris dėl akcento dažnai nuskamba kaip „babaj“. Kiti sako, jog „babajus“ kildinamas iš žodžio „baba“, kuriuo daugelyje Pietų Azijos regiono šalių vadinamas tėvas, senelis ar pagarbiai kreipiamasi į bet kurį garbaus amžiaus vyrą. Žodžio „babajus“ vartotojai mėgsta veltis į diskusijas, bandydami apginti ir argumentuoti jo vartojimą: neva, pažiūrėkite, juk žodžio reikšmė garbinga ir kilni, be jokio neigiamo atspalvio, kodėl tada negalima jo vartoti? Tikra tiesa, pats žodis, tarsi, nieko blogo nereiškia, tačiau kontekstas ir aplinkybės, kuriomis jis dažniausiai vartojamas, rodo visai ką kitą. „Babajus“ pokalbiuose neretai linksniuojamas šalia „juodžių, juodašiknių, muslimų“, o kiek „garbingi“ ir „kilnūs“ šie žodžiai, turbūt, neverta diskutuoti.

Lingvistiškai žodis „babajus“ tarsi ir nereiškia nieko blogo ir nėra užgaulus, tačiau iš tiesų, jis reiškia, jog „tu nepriklausai  mums, tu nesi toks kaip mes, tu ne iš ten, iš kur esame mes“. Tai žodis, skirtas įžeisti, užgauti, pažeminti. Kaip ir daugelis žodžių, „babajus“ gal nebūtų savaime blogas, tačiau aplinkybės, situacijos ir tonas, kuriuo jį naudoja dauguma žmonių, padarė jį žeidžiančiu. Akivaizdu, kad ne patys Pietų Azijos šalių piliečiai nusprendė, jog žodis „babajus“ juos žeidžia (maža to, jie, ko gero, net neįtaria, kad taip yra vadinami), užgaulią reikšmę jam suteikė tie, kurie jį vartoja. Sunku nuspėti, kokiomis aplinkybėmis žodis „babajus“ atsirado lietuvių žodyne. Galbūt tikrai pirmieji lietuviai imigrantai D. Britanijoje neskyrė indų, pakistaniečių ir kitų aplinkinių šalių gyventojų ir pavadino juos „babajais“ be jokių blogų ketinimų. Tačiau laikui bėgant žodis įgijo visai kitokią reikšmę. Šiandien daugumos jis yra vartojamas rasistiniame kontekste, apipintas stereotipais, juo siekiama pašiepti, pažeminti, pabrėžti, kad tai žmonės, priklausantys žemesnei klasei nei mes, baltieji europiečiai. „Babajus“ – tai (dažniausiai) musulmonas, tradicinio savo šalies maisto restoranėlio ar nedidelės parduotuvės, kurioje prekiaujama beveik viskuo, bet daugiausiai daržovėmis ir vaisiais, savininkas. Jo žmona, dėvinti islamišką galvos apdangalą ir atitinkamus rūbus – „babaika“. Lietuvaičiai vis skundžiasi, kad „babajai“ smirda, o tos „babaikos“ gimdo krūvas vaikų, kad gautų dar daugiau valstybės paramos, tačiau pritrūkę pieno ar cigarečių, bėga jų nusipirkti „pas babajų“, o retkarčiais nevengia gyvenimą paįvairinti aštriu „babajišku“ maistu.

Žemiau pateikiama tik keletas pavyzdžių (kalba netaisyta) iš interneto platybių, tačiau jie puikiai iliustruoja, kad žodis „babajus“ yra apipintas neigiamais stereotipais, pagieža ir neapykanta.

„Babajus – naudojamas Didžiojoje Britanijoje. Pakistano,Indijos...ir dauguma šios spalvos, musulmonų religijos žmogystų.“

„Babajus – atvykėlis iš musulmoniškos šalies arba Indijos. Žūtbūt siekia gauti europietišką pasą.“

„Babajus yra arabas, pakistanietis, indas ir pan. Kilmės žmogelis. Paprastai turi mažą krautuvėlę arba dirba pašte (bet nebūtinai). Kiek man žinoma, babajais vadinami dėl to, kad sako „ba baj“ atsisveikindami. Dar man atrodo, kad babajais juos tik lietuviai vadina.“

„Babajais lietuviai vadina musulmonus, indus, pakistaniečius ir t. t., tai yra tuos žmogeliukus, kurių oda tamsesnė, moterys vaikšto su sariais (nindzės), vyrai nešioja ilgas barzdas ar čiurbanus ant galvų ir pan.“

„Babajus yra indas (tokia purvina Azijos tauta), indai, kurie nešioja tuos taškus ant kaktos (raudonus), ir dar prie jų priskiriami dramblių vairuotojai, su rankšluosčiais, surištais ant galvų. Bet jokiais būdais ne pakistaniečiai ir arabai, jų tik odos spalva panaši, bet jie nenešioja savo nacionalinių rūbų kaip babajai. Ir neklauso savo baisios babajiškos muzikos. Aš jų asmeniškai nekenčiu (babajų), nes kiek susidurdavau su jų nuomone apie mus (lietuvius, lenkus, rusus), jie galvoja, kad mes olose gyvenam, neišauklėti ir agresyvūs.“

„Pirmą kartą girdžiu, kad keturis metus [Londone] pragyvenęs nežino, kad visi jie yra babajai: pakistaniečiai, iraniečiai, kurdai, net ir negrai.“

Angliškas žodžio „babajus“ atitikmuo – „paki“, kurį sulietuvinę („pakis, pakiai“) pastaruoju metu pradėjo naudoti ir lietuvaičiai. D. Britanijoje bei kitose angliškai kalbančiose šalyse dėl žodžio „paki“ vartojimo vis dar kyla karštų diskusijų. Ne taip jau seniai pasaulio akys krypo į D. Britanijos princą Harį, kuris, nieko blogo neturėdamas omenyje, „pakiu“ pavadino savo artimą draugą. Nors kai kurie anglakalbiai ginčijasi, kad „paki“ yra tiesiog žodžio „Pakistani“ (ang. pakistanietis) sutrumpinimas, tačiau dėl istorinių aplinkybių, kuriomis atsirado šis žodis, ir tai, kokiame kontekste jis buvo vartojamas, jis tapo rasistinis ir žeidžiantis. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai pokarinę D. Britaniją užplūdo imigrantai iš Pietų Azijos šalių, nacionalistiškai nusiteikę skustagalviai anglų rasistai žodžiu „paki“ ėmė vadinti visus iš Indijos, Pakistano ar Bangladešo kilusius asmenis. Skanduotėmis bei užrašais „Pakis go home“ (angl. „Pakiai, važiuokite namo“) ant pastatų sienų ir parduotuvių vitrinų buvo išreiškiama neapykanta visiems, tamsią odos spalvą turintiems ir kitokią religiją išpažįstantiems atvykėliams.

Dalis tų, kurie vartoja žodį „babajus“ savo kasdienėje kalboje, pasiteisina nežinojimu: „Na, neskiriu aš jų, ar jie iš Indijos, ar Pakistano, ar dar iš kur“. Tačiau toks pasiteisinimas parodo kalbančiojo trumparegiškumą, nenorą sužinoti, geriau pažinti, praplėsti akiratį. Taip tarsi sakoma, kad tie žmonės, kitokie nei mes, tačiau tarpusavyje panašūs (odos spalva, religija, maistu, rūbais... – savybių sąrašą būtų galima tęsti bei ginčytis dėl jų teisingumo), todėl galima, patogumo dėlei, sudėti juos į vieną dėžutę. Juk, kai mus pavadina „rytų europiečiais“, tai reiškia ne (tik) geografinę padėtį (nors vis dar atsiranda bandančių patikslinti, kad Lietuva visai ne Rytų Europoje), šią sąvoka jau seniai papildė visas rinkinys kitų atributų: tai – lengvai prieinamos merginos, dirbančios padavėjomis ar kambarinėmis, ir plačiapečiai stuomeningi statybininkai, suvartojantys neįsivaizduojamus kiekius alkoholio.

Kai tamsiaodis musulmonas pavadinamas „babajumi“, jam ne tik užklijuojama etiketė, tačiau taip pat pademonstruojamas abejingumas ir nenoras sužinoti: „man visai neįdomu, kas tu esi, man visai nesvarbu, iš kur tu, akivaizdu, kad tavo odos spalva kitokia, kitoniški veido bruožai, išpažįsti kitokią religiją, ir man to gana, kad įdėčiau tave į šią dėžutę“. Ir visai nesvarbu, kad „babajumi“ pavadinęs visai nenorėjo užgauti, kaip ir tada, kai „negriukais“ vadino auksinius „Žalgirio“ krepšininkus. Todėl kitą kartą, kai, pritrūkus pieno ar kiaušinių, teks skubėti į vietinę parduotuvėlę, priklausančią Azijos šalies piliečiui, užuot sakius „einu pas babajų“, geriau sakyti „einu į turkų, indų, egiptiečių parduotuvę“. O išsiaiškinti, kas yra kas, visai nėra sudėtinga: paklausus savininko ar pardavėjo, kuo jis vardu ir iš kur jis kilęs, bus galima ne tik ateityje išvengti žodžio „babajus“, bet ir užmegzti naują pažintį kaimynystėje. Juk, kaip sako lietuvių liaudies išmintis, „geras kaimynas yra geriau už gimines“.