bendruomene baneris tekstas

pirmas_ispudis_620x329.jpgMūsų aplinką ir viską, kas joje vyksta, įdėmiai stebi ir apdoroja mūsų smegenys. Informacija apie tai, ką regime savo akimis, nerviniais – elektriniais bei cheminiais – signalais regėjimo nervo autostrada lekia į pakaušinėje smegenų skiltyje esantį regos centrą, kur vaizdas suskyla į informacijos taškelius apie linijas, spalvas, formas, tekstūrą, aplinkos informaciją. Taip pat vyksta grubus objekto atpažinimo procesas požievinėse, giliai smegenyse pasislėpusiose dalyse – visa tai per mažiau nei 50 milisekundžių. Jeigu aš esu tik maža miško pelė, o prieš mane staiga atsiranda, tarkime, pelėda, nedidelė mano smegenų struktūra amygdala, įsitaisiusi giliai smegenyse ir atsakinga už pavojaus paskelbimą, kaukia sirenomis ir siunčia signalą žemyn – į kojas: reikia bėgti, gelbėtis nuo pavojaus. O jeigu, pasirodo, ten buvo mano giminaitė pelė, mes draugiškai apsiuostome ir toliau keliaujame savo keliais. 

Kovoti arba sprukti – fight or flight – yra išgyvenimo strategija, paremta pirmuoju įspūdžiu. Pastebėjusi pelėdą, amygdala uždarė visus pelės tolesnius analitinius procesus smegenyse – pagal principą „nesicackinam ir nefilosofuojam“– ir įjungė išgyvenimo režimą. Tačiau mes – ne pelės ir ne pelėdos, o Homo sapiens sapiens, kitaip tariant, daug žinantys kvadratu (lotyniškai sapiens – visa žinantis), ką bendro tai turi su mumis? O gi tai, kad mūsų proprotėviai buvo nuolankūs medžiotojai ir rinkėjai, kurių gyvenime 50 milisekundžių sprendimas turėjo įtakos – juk reikėjo atpažinti, kur savas, o kur svetimas, už krūmo laukiantis nukniaukti sumedžiotą mamutą ar paleisti užnuodytą strėlę į kaktą. Bet jau trijų mėnesių mažyliai sugeba atskirti savą nuo svetimo – taigi, čia ne raketų mokslas ir suaugusio, šių laikų žmogaus gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis. Tikiuosi.

Nesupraskite klaidingai – šis, sąmoningą suvokimą aplenkiantis, 50 milisekundžių procesas, kuris yra neurobiologiškai sudėtingas, nuoseklus, tikslus ir, svarbiausia, žaibiškai greitas, nusipelno pagarbos ir pasitikėjimo. Jis yra puikus, kai reikia atskirti stalą nuo medžio lapo ar pastebėti atvirą šulinį vidury kelio vairuojant. Tačiau jį galime palyginti su regėjimu tamsiame kambaryje, tik išjungus šviesą. Matome siluetus ir atpažįstame objektus, tačiau tik tiek. Šis sąmoningumą aplenkiantis procesas yra vadinamas quick and dirty – greitas ir purvinas. Taigi, jeigu juo vadovausimės itin dideliu kompeksiškumu ir dinamika pasižyminčiuose žmonių tarpusavio santykiuose, garantuotai prašausime pro šalį. Pakelkite ranką tie, kurie yra sutikę itin žavingą ir patrauklų žmogų (kolegą, simpatiją, galbūt net vyrą, tikiuosi jau buvusį), kuris pasirodė esantis apgavikas / melagis / savanaudis, o tas, kuris klasės suole buvo tylenis ir kažkoks „keistas, ne toks kaip visi“ tapo geriausiu jūsų draugu ir jūsų vaiko krikštatėviu?

50 milisekundžių sprendimai yra paremti buvusiomis patirtimis, tiek tiesiogiai įgytomis, tiek pasyviai girdėtomis. Šiandien gyvename informacijos pasaulyje, esame nuolat bombarduojami žiniomis, ir mūsų smegenys prisitaikė visus ir viską dėlioti į dėžutes – tiksliau, jūrinius konteinerius, – kad tą informaciją apdorotų kuo greičiau, bet kartu ir nieko svarbaus nepraleistų. Prisiminkime pelę ir pelėdą – 50 milisekundžių yra pakankamai ilgas laiko tarpas, jeigu vis dėlto tektų nešti kudašių. Jeigu sąmoningai pasirenkame nemesti iššūkio sau ir nesiekiame sąmoningai pažinti, tokiu pačiu principu vertiname ir kitus žmones: naujus kolegas, draugus, bet ir praeivius, kaimynus, turistus, net ir tuos, kurių niekada nematėme ar nebendravome – užsieniečius turistus, romus, neįgaliuosius, pabėgėlius skirstome juos į „savus“ ir „kitus“ įsivaizduojamus konteinerius. Psichologai pastebi, kad „savus“ mes linkę matyti unikalius it snaigė, tačiau „kitus“ dažnai esame linkę bendrinti, suplakti į vieną krūvą, priskirti vos kelias savybes visai grupei. Psichologai pažymi, kad priklausomai nuo to, kokia informacija dominuoja mūsų 50 milisekundžių procese, tokias savybes ir priskirsime „kitiems“. Jeigu visą gyvenimą matėme tik turtingus, besišypsančius amerikonus, esame linkę manyti, kad visi jie tokie ir yra: visad besišypsantys ir gerai gyvenantys. Tačiau jeigu kasdien matome tik siaubo istorijas apie musulmonus*, nėra stebėtina, kad mūsų smegenys taip ir bus užprogramuotos.

* Musulmonus pakeiskite moterimis, juodaodžiais, romais, gėjais, lesbietėmis, benamiais, kaliniais, neįgaliaisiais ar psichikos ligomis sergančiais, kitomis marginalinėmis grupėmis ar tautybe pagal jūsų pasirinkimą.

Procesas, kai informacija apie aplinkos objektus ir reiškinius yra apdorojama, padaromos išvados, jos išsaugomos atmintyje ir prisiminimų pagrindu suformuojami įsitikinimai, įtakojantys ateities veiksmus, yra vadinamas iš apačios kylančiu (angl. bottom-up) procesu. Iš primityvios sensorinės informacijos mes išgauname aukštesnius kognityvinius, filosofinius, moralinius, etinius įsitikinimus. Puiku, jeigu mūsų pirminė informacija yra tiksli, morali, žmogiškumą propaguojanti. Tada, tikėtina, kad ir mūsų įsitikinimai bus tokie patys tyri, tobuli. Tačiau tobulų žmonių, kaip ir tobulos informacijos, nėra. Deja, yra priešingai – žiniasklaidoje dominuoja negatyvios žinios, kritika, pašaipos, ir kai tokia informacija yra mūsų pirminis šaltinis, kaip liaudies išmintis moko, iš tų pelų nebus grūdų. Tokia informacija pagrįstos (a)moralios išvados turi tolesnių pasekmių, kaip mes matome ir suvokiame pasaulį. Dominuojantys įsitikinimai suteiks terpę selektyvumo tendencijai (angl. selection bias) atsirasti – arba liaudiškai: ką noriu, tą matau, tik ne tai, kas prieštarauja mano įsitikinimams. Štai pavyzdys, puikiai iliustruojantis selektyvumo tendenciją iš šiuo metu Lietuvos žiniasklaidoje dominuojančios naujienos – pabėgėlių priėmimo klausimu. Ant bačkos užsilipę populistai rėkia „ko jie veržiasi į Europą?!“ (čia turėtų būti mažiausiai trys šauktukai, ar koks necenzūrinis keiksmažodis, bet redaktorė išbraukė). Ir visi patogiai „pamiršta“ naujausią pabėgėlių statistiką, kuri byloja, kad daugiausia pabėgėlių priima vargingiausios šalys – Turkija, Libanas, Kongas, Čadas. Šiais interneto ir Google‘io laikais, net ir mūsų, paprastų mirtingųjų, neturėtų kankinti informacijos trūkumas, tai juo labiau politikai neturi jokio pasiteisinimo – juk yra apsupti geriausių šalies patarėjų. Bet kaip liaudis sako, blogam šokėjui ir parketas trukdo.

Vadovaudamiesi tik pirmu įspūdžiu ar pasyviomis patirtimis, mes gyvename 50 milisekundžių vertės gyvenimą. Užstringame linijose, spalvose, tekstūrose, blokuojame abstraktų, aukštesnio pažintinio lygmens mąstymą, kitaip tariant, trukdome smegenims dirbti jų darbą. Nagrinėjame kiekvieną musulmonės galvos apdangalo siūlelį, bet nepastebime žmogaus po juo. Leidžiame įsikeroti jūrinio konteinerio dydžio stereotipams, kad * (bet kuri jūsų pasirinkta grupė) yra veltėdžiai ir tinginiai. Tačiau patogiai pamirštame, kad didžiausi žmonijos nusikaltimai – karai, holokaustas, trėmimas, diskriminacija, vergovė, apartheidas – kilo iš padalinimo „mes“ ir „jie“, „savi“ ir „kiti“ bei įvertinimo: „mes“ esame geresni už „juos“.

Ar galime kažką pakeisti? Juk, sako, nervinės ląstelės neatsinaujina, ir jungtims susiformavus jau nebeišplėši? Pripratimas – antras prigimimas? Skubu jus nuraminti – atsinaujina jungtys kuo puikiausiai. Jungtys gali būti ir yra pertvarkomos, perjungiamos, žmonės gali keistis. Ir keičiasi, dauguma į gerąją pusę.

Jums papasakojau tik pusę istorijos apie įsitikinimų atsiradimą. Iš viršaus kylantis procesas (angl. bottom up) yra tik vienas iš informacijos priėmimo ir įsisavinimo būdų, dažnai pirminis, įtakojantis mažo vaiko gyvenimą. Tarp mažo vaiko suvokimo ir jo aplinkos sensorinių ypatumų galime beveik dėti lygybės ženklą. Tačiau egzistuoja ir atvirkščias procesas – iš apačios žemyn (angl. top down). Perskaityta knyga, sutiktas įdomus žmogus gali paveikti mūsų pasaulėžiūrą, pakeisti ar pakoreguoti jau esamus nusistatymus. Su šiuo procesu amygdala – pavojaus sirenos ir dar keletas kitų, – yra taip pat susijusi. Šios struktūros būdrauja, net ir mums nieko svarbaus neveikiant (kaip ir visos smegenys, bet ne apie tai šis straipsnis), ir laukia nurodymų „iš viršaus“. Pasikeitus nurodymams „iš viršaus“– dėl pasikeitusių įsitikinimų, arba bent jau smalsumo ir intencijos susipažinti su naujove, - amygdala (ir kompanija) lieps regos centrui aplinkoje ieškoti ir atidžiai apdirbti kiek kitokią informaciją, kuri, vėl iš apačios į viršų (angl. bottom up), įtakos jau nusistovėjusius principus ir įsitikinimus.

Taip pat papasakojau tik dalį informacijos apie amygdalą. Ši nedidelė struktūra yra išties svarbi siekiant atpažinti pavojus, tačiau lygiai taip pat ji yra atsakinga už tai, kad mes galėtume atpažinti kito žmogaus emocijas, į jas įsijausti, užmegzti ryšį su žmonėmis, tapti draugais, mylimaisiais, tėvais. Žmonės su labai reta liga – Urbach-Wiethe sindromu – praranda amygdalą ir tuo pačiu gebėjimą vertinti kitų ir savo emocijas. Taigi amygdala nėra vien tik pavojaus sirenos, bet ir struktūra, susijusi su draugyste, meile, empatija – brangiausiais ryšiais. Iš tiesų mūsų smegenys yra užprogramuotos ieškoti ryšio. Nuo šeštos nėštumo savaitės, kai jau pastebimas nervinis vamzdelis – smegenų užuomazga, kurioje ląstelės gimsta, migruoja į ertmę, kuri taps vaiko galvele, ieško ryšio su kitomis ląstelėmis, ir, neradusios ryšio, žūsta, o jį radusios – kuria tinklus, sistemas, struktūras, kurios vėliau mus įgalins gimti, išmokti vaikščioti, skaityti, pažinti ir mylėti.

Žmogaus gyvenimas yra apibrėžtas ryšio ieškojimu nuo pat gyvybės užsimezgimo iki mirties. Mes gyvename šeimoje, visuomenėje, gimdome ir auginame vaikus, ieškome ryšio su savimi, su kitais, su gamta, su Kūrėju. Ryšys, o ne atsiskyrimas, yra tikroji mūsų biologinė ir dvasinė prigimtis. Ir aš nežinau ir nesuprantu, kodėl rasizmas vis dar egzistuoja.