bendruomene baneris tekstas

MargaritaJ1 620x329

Viena garsiausiai nuskambėjusių pastarųjų savaičių aktualijų– kitatautis tėvas nutrūkus santykiams su lietuve žmona išsivežė iš šalies judviejų vaiką– paskatino garsiau prabilti visokio plauko neapykantos kurstytojus. Šalia jau įprastų ksenofobinių komentarų: „jie (svetimtaučiai – aut. past.) visi vienodi”, „ko dar galima iš jų tikėtis?“, itin daug buvo kaltinančių vieną iš šio nusikaltimo aukų – vaiko motiną: „pati prisiprašė“, „turėjo tai žinoti, prieš tekėdama už babajaus“. Na, ir visus juos vainikavo tradiciniai seksizmu atsiduodantys epitetai „babajų paklodės“, „lietuvės ant juodžių lipa, nes jų dideli...“ ir pan.

Nors dr. Melvinas Lerneris (angl. Melvin Lerner) polinkį kaltinti auką aiškina giliai į pasąmonę įsišaknijusiu tikėjimu, kad pasaulis yra tobulas ir teisingas, o blogi dalykai nutinka blogiems žmonėms, tačiau tai nepaaiškina, kodėl už kitataučių ištekėjusios moterys sulaukia itin daug seksistinio pobūdžio neapykantos komentarų, tarsi tokias poras sieja tik lytinis potraukis, seksualinių nuotykių ir potyrių paieškos, atmetant, kad poras gali jungti bendros gyvenimiškos vertybės, pomėgiai, bei interesai. Tos pačios tautybės partneriai nesusilaukia tokio pobūdžio abejonių jų santykių nuoširdumu.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė „Mišri šeima“ organizacijai šitaip pakomentavo minėtą fenomeną:

„Mišrias santuokas sudariusių moterų niekinimas yra kompleksinis reiškinys. Pabandę jį suprasti, atrastume ne šiaip rasizmo, ksenofobijos ar seksizmo kratinį, o sudėtingą minėtų apraiškų sąveiką, formuojančią kolektyvinio bendrabūvio (tai, ką Nira Yuval Davis vadina tautiniu projektu) suvokimą.

Pastarasis remiasi Kito buvimu, kurį pasitelkiant apibrėžiamos akylai saugomos savojo tapatumo ribos. Moterims šiame „demarkavimo“ procese tenka ypatingas vaidmuo, nes būtent joms užkraunama tautos reprodukavimo atsakomybė tiek biologine, tiek kultūrine prasme. Kuo labiau visuomenėje įsigalėję rasistinės (ksenofobinės) nuostatos, tuo stipriau už šių ribų nepaisymą baudžiamos moterys (pradedant smerkimu, baigiant fiziniu sunaikinimu).

Taip suvokiant kolektyvinį bendrabūvį moters kūnas įprasmina bendruomeninės (šeimos, klano, tautos) teritorijos ribas, todėl „svetimojo“ įsiskverbimas seksualinės sueities metu prilyginamas okupacijai, o savanoriška sueitis – išdavystei, keliančiai grėsmę bendruomenės vientisumui, taigi ir išlikimui. Todėl elgesys tų, kurios neva privalo užtikrinti tapatumo ribų neliečiamybę, yra ypač griežtai kontroliuojamas.“

Ekspertė taip pat paaiškino, kodėl mišrias santuokas sukūrę vyrai susilaukia mažiau neapykantos, nei moterys:

„Formuojant šias logines grandines rasistinė ir lyčių sistema sustiprina viena kitą ir moterims taikomi kitokie moralės standartai nei vyrams. Pastariesiems lytiniai santykiai su kitų etninių grupių atstovėmis neužtraukia atsakomybės. Jie siejami su tariamu (ar faktiniu) priešo teritorijos užvaldymu ir tam tikruose kontekstuose yra skatinami ar netgi privalomi. Tuo tarpu moterims kaltės našta dėl neapsaugotos (kolektyvinės) garbės tenka net tuomet, kai jos nukenčia dėl prievartos, yra išžaginamos ar pastoja, todėl seksualiniai nusikaltimai nutylimi arba sąmoningai pasitelkiami kaip karo ginklas.”

Pasak paš nekovės, seksualinio pobūdžio menkinantys, „nužmoginantys“ komentarai rodo, kad Lietuvai vis dar būdingi patriarchalinės visuomenės požymiai:

„Sąveikoje su rasizmu patriarchališkumas tampa ypač nuodingu mišiniu, paralyžiuojančiu (mišrias santuokas sukūrusių) moterų gyvenimus. Jis kelia grėsmę ne tik orumui, bet trukdo visiškai realizuoti pamatines žmogaus teises, pavyzdžiui, gyventi nepatiriant smurto (jeigu „atsukai“ bendruomenei nugarą, nesitikėk pastarosios pagalbos). Kuo labiau visuomenė atvira įvairovei, kuo pralaidesnės „savus“ ir „svetimus“ skiriančios ribos, tuo mažesnė tikimybė būti atstumtai dėl savojo kitoniškumo ar patirti diskriminaciją dėl lyties. Dauguma Lietuvos visuomenės tokiomis savybėmis, deja, negali pasigirti.“

Lietuva, kaip ir bet kuri kita pasaulio valstybė, gali tapti atviresne ir priimančia visuomene kitokiems, nei jie. Kultūrų, rasių, religijų maiš ymasis – nesustabdomas procesas, kovoti su tuo beprasmiška ir netikslinga, o bandydami sumenkinti kitus (šiuo atveju,– kitas), neapykantos kurstytojai pažemina tiek patys save, tiek savo aplinkos moteris.

M. Jankauskaitė paragino mišrias šeimas nesitaikstyti su esama padėtimi ir stoti į kovą dėl žmogaus teisių, bei šviesti visuomenę idant tiek individai, tiek šeimos nebūtų rūšiuojami: „Tai, kas yra asmeniška, yra ir politiška, todėl svarbu siekti bendrų tikslų– teisės gyventi be prietarų ir stigmų.“