bendruomene baneris tekstas

Vuk 620x329

 

Vienas iš empatiško, tolerantiško žmogaus požymių yra sąmoningos pastangos vengti neapykantos kalbos ir įžeidžių terminų. Tiesa, nemaža visuomenės dalis nežino vieno ar kito epiteto, apibūdinančio žmogaus rasę, kilmę, ar religiją neigiamo konteksto. Kitiems paprasčiausiai stinga žodyno pakeisti tokius žodžius kaip indusas, babajus, juodis, miksiukas, čiurka ir pan.


Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie sąmoningai naudoja įžeidžius terminus puikiai žinodami juos supančią kontraversiją. Paprastai jie teisinasi, kad jie neketino įžeisti, o apibūdinamoji grupė turėtų būtų mažiau jautri ir įtari. Ši visuomenės dalis ne tokia ir menka: 2015 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose Pew atlikto tyrimo duomenys parodė, kad net 67% amerikiečių mano, jog žmonės turi teisę naudoti mažumas įžeidžiančią terminologiją. 2016 metais Pew atlikta apklausa atskleidė, kad 59% amerikiečių mano, kad „šiais laikais žmonės pernelyg lengvai įsižeidžia“ dėl jų adresu vartojamos kalbos.


„Mišri šeima“ pakalbino Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus doktorantą Vuk Vukotič, tyrinėjantį kalbos ideologijas. Rasistinė kalba – svarbi šios srities tema. Be to, jam, kaip užsieniečiui, gyvenančiam Lietuvoje, rasizmo bei tolerancijos klausimai labai aktualūs.


Pasak V. Vukotič, jei nežinome, kaip taktiškai apibūdinti kitos rasės ar kilmės asmenį, geriausia yra jo paties paklausti, kaip jis norėtų būti apibūdinamas: „Apie korektišką žmogaus ypatybių apibūdinimą turi spręsti tik ta grupė, kuri yra apibūdinama, o ne kalbininkai arba kokia nors kita valstybės institucija. Reikia visų pirma jų paklausti, kaip jiems lietuviškai geriausiai skambės jų kilmę apibūdinantis žodis. Gali būti, kad po kažkiek metų į Lietuvą atvažiuos Afrikos šalių gyventojai ir nuspręs, kad „juodaodis / tamsiaodis“ yra jiems visiškai nepriimtinas terminas. Tada tas žodis gaus neigiamą reikšmę, ir, be abejo, reikės kartu su jais rasti tinkamą žodį šiam terminui pakeisti.“

 

Kitaip tariant, gana teisintis, neva tautosaka įteisina epitetą „čigonas“, o sovietinis Harieta Bičer-Stou (Harriet Beecher Stowe) „Dėdės Tomo trobelė“ vertimas – žodį „negras“. Empatiška, tolerantiška visuomenė tarsis su mažumomis, kaip užtikrinti jų teises bei orumą.


Vuk Vukotič perspėja, kad tam tikrų terminų draudimai nepadės visuomenei tapti pakantesne: „Aš manau, kad rasizmas visuomet yra neigiamas dalykas ir su juo reikia aršiai kovoti. Tačiau iš kalbotyros pusės, žodžių draudimas / keitimas / braukimas iš žodyno nepadės tokioje kovoje. Tai nepakeis komentatorių rasistinių nuostatų.“ Kitas svarbus aspektas, kurį mini V. Vukotič, yra neapykantos kalba be įžeidžių terminų: „Labai svarbu pabrėžti, kad diskriminacinis požiūris į kitą rasę gali būti išreikštas ir politiškai korektiškais žodžiais. Dėl to tyrėjai (sociologai, kalbininkai, sociolingvistai, diskurso analitikai) rasizmo ieško kalbos turinyje, kontekste, vartosenoje konkrečioje situacijoje, o ne žodžio semantikoje. Tokie yra, pvz. garsaus olandų kalbininko Teun A. van Dijk viešosios kalbos tyrimai, kurie nurodo į labai netolerantiškas nuostatas, kurios slepiasi už labai korektiško pavadinimo „ekonominiai migrantai“.

 

Kaip paaiškinti, kad įžeidūs, o ne korektiški žmogaus rasę, etniškumą, kilmę apibūdinantys terminai lengviau skinasi kelią kasdieninėje kalboje? Galbūt kaltas lietuvių santūrumas, drąsos užkalbinti nepažįstamą žmogų, juolab kitatautį, stoka? Vuk Vukotič mano, kad ribotą lietuvių šios srities žodyną lemia palyginti maža migracija. Į Lietuvą atvyksta vis dar nedaug užsieniečių. Tačiau V. Vukotič nepritaria, kad lietuviai yra mažiau tolerantiški nei kiti europiečiai. Jis taip pat pabrėžia, kad tam tikrų visuomenės grupių neapykantos kalbos vartojimas jokiais būdais negali atspindėti visos tautos požiūrio.


Na, o į paskutinį „Mišri šeima“ klausimą, ką daryti, jei nežinai, kaip apibūdinti žmogaus rasę ar kilmę, bet nenori jo įžeisti, Vuk Vukotič atsako: „Paklausti to žmogaus. Arba pagalvoti, ar odos spalva yra tikrai reikalingas bruožas apibūdinti žmogų. Ką prarasime, jei kalbėdami apie Džoną neapibūdinsim jo odos spalvos?“