bendruomene baneris tekstas

Afrofobija ir rasizmas LietuvojeApie tai, kad rasizmas Lietuvoje nėra tik įsivaizduojamas baubas, jau ilgokai kalba visos nevyriausybinės žmogaus teises ginančios organizacijos. Seniai jau matome diskusijas, kad rasizmas Lietuvoje egzistuoja, tačiau jis nėra atspindėtas jokiose ataskaitose. O jei nėra ataskaitose – vadinasi jo visai nėra. Arba taip teigia tie, kuriems žmonių teisės yra tik daliai žmonių ginti. Ši paslėpto rasizmo Lietuvoje problema nagrinėjama ir Danguolės Kleinaitytės magistriniame darbe, pristatytame Londono universitete.

Pirmiausia įdomu tai, kad temos pasirinkimą ir jos plėtojimą įtakojo darbo autorės asmeninė patirtis. Magistrinio darbo autorė rašo: „2015 metų Kalėdų dieną Klaipėdoje, trečiame didžiausiame Lietuvos mieste, darbo autorė buvo rasistinės atakos, dar tiksliau afrofobinės atakos, liudininkė. Afrikietiškos kilmės kompanionas buvo įžeistas nepažįstamojo tik todėl, kad jis „atrodė kitaip“. Šis incidentas paliko stiprius randus ir vertė klausti, ar jis atspindi platesnį požiūrį ir problemas šalyje, ir ar yra adekvati apsauga nuo tokių incidentų.“

D. Kleinaitytė darbe analizuoja pirmąją 2016 metais paskelbtą visos Europos ataskaitą, atspindinčią afrofobijos situaciją Europoje. Šioje ataskaitoje buvo išryškinta diskriminacija ir nelygybė, kurią patiria afrikiečių kilmės žmonės 20 Europos valstybių, tame tarpe ir Lietuvoje. Ataskaitoje padarytos išvados, kad nuo paskutinės ataskaitos paskelbimo 2012 metais situacija ne tik kad nepagerėjo, bet kai kuriais atvejais net pablogėjo.

Tuo tarpu 2010 ir 2013 metų viešosios nuomonės apklausos rezultatai parodė, kad bendra diskriminacinė nuotaika sumažėjo, tačiau diskriminacija, nukreipta į specifines etnines grupes, pavyzdžiui prieš afrikiečių kilmės asmenis, padidėjo. Tie patys rezultatai atskleidė paradoksalią situaciją: respondentai niekada neturėjo jokio kontakto su žmonėmis iš Afrikos ar viduriniųjų rytų, nors ir didžioji dauguma išreiškė, kad jie šių žmonių nemėgsta. Jie patvirtino spėjimą, kad jų informacijos šaltinis apie imigrantus iš „trečiųjų šalių“ yra internetas, televizija, spauda ir radijas.

Lietuvių istorinė patirtis, tai, kaip jos paveikti mes matome save, stipriai įtakoja ir susiklosčiusią situaciją, kai mes neigiame šalyje egzistuojančią afrofobiją ar rasizmą. Disertacijos autorė cituoja šaltinius, kuriuose lietuviai apibūdinami kaip save matantys nekaltomis aukomis: „Lietuviai apibūdina save kaip „nekaltas aukas“, „žmonės, kurie amžius kentėjo pirmiausia nuo lenkų, o paskui nuo rusų pastangų dominuoti ir priverstinai juos asimiliuoti“. Toks savęs kaip „nekaltų aukų“ vaizdavimas šiuo metu pasireiškia itin stipriu nepasitikėjimu pašaliniais, kuris yra ne tik nacionalinis pasididžiavimas, o greičiau išskirtina ksenofobijos forma. Be to, lietuviai save laiko itin tolerantiškais kitiems. Taip galvodami apie save kaip apie tolerantišką tautą susiduriame su sunkumu priimti faktą, kad struktūrinis ir institucinis rasizmas vis dėlto gali egzistuoti mūsų šalyje.

Ir net jei istoriškai save laikome tolerantiška tauta, neigiame rasizmo egzistavimą vien dėl to, kad šalyje afrikietiškos kilmės žmonių gyvena ne itin daug, darbe minimi neapykanta ir žiaurumu perpinti rasizmo atvejai nepalieka abejonių. Pirmiausia išskiriamas rasizmas aukščiausiu lygmeniu – tai politikų, šalies institucijų išsakytos rasistinės mintys. Štai 2015 metų rinkiminis turas itin pasižymėjo rasimu, tuo metu vyravo populistiniai politikų ir politinių partijų šūkiai nukreipti prieš kitų rasių, religijų žmones, migrantus ir prieglobsčio prašytojus. Seimo diskusijos metu pavartotas žodis „negras“ ir Lietuvos Aukščiausio teismo sprendimas, kad šis žodis nėra diskriminuojantis, kai paprasčiausiai kalbant apie juodaodį, tik patvirtina, kad diskriminacija ir rasizmas Lietuvoje egzistuoja valstybiniu lygiu. Maža to, Klaipėdos administracinis teismas nusprendė, kad svastika yra tradicinis lietuviškas simbolis, todėl jį galima teisėtai skelbti publikai, o kitas teismas nepastebėjo neapykantos atitinkamai nusiteikusios eitynių minios šūkyje „Lietuva lietuviams“.

Kai valstybinių institucijų lygiu rasizmas ir diskriminacija yra pateisinami, o pažeidimą padarę asmenys lieka nenubausti, nestebina, kad prasiveržia ir rasizmo įtakotas smurtas. 2008 metais žinoma indų kilmės dainininkė iš Pietų Afrikos buvo užpulta, o jos užpuolikas buvo nuteistas dviem mėnesiams kalėjimo. Tai vienintelė byla, kai buvo įrodytas rasistinis motyvas. Kitu atveju, kai buvo užpulti keturi užsieniečiai, du iš jų tamsios odos, teismas nematė rasistinio motyvo, o konstatavo, kad ataka įvyko apiplėšimo metu. Bene labiausiai sukrečianti yra somaliečio studento istorija Kaune. 2009 metais jis viešai prakalbo apie patirtą rasizmą ir smurtą šalyje, ir dar tais pačiais metais jis buvo sumuštas ir mirė. Tyrimo metu nebuvo įrodytas rasistinis motyvas.

Nors Lietuvos Baudžiamajame Kodekse yra keletas straipsnių, draudžiančių diskriminaciją rasės pagrindu, pavyzdžiui 60, 169, 170, 170(1), 170(2) ir 312, šiuos nusikaltimus sunkiai sekasi išaiškinti arba paprasčiausiai pritrūksta pastangų. D. Kleinaitytės disertacijoje apie „paslėptą“ afrofobiją Lietuvoje išrinkti rasistinių nusikaltimų atvejai atrodo baisiai, tačiau dar labiau sunerimti verčia faktas, kad šiuos nusikaltimus padarę asmenys buvo nubausti tik simboliškai. Turbūt dėl to nestebina ir faktas, kad interneto erdvėje, kur įvykdoma apie 90 procentų rasistinių atakų, rasistiniai neapykantos nusikaltimai lieka nepatikrinti, o už juos atsakingi asmenys – nenubausti.

Nors afrofobijos ir rasizmo egzistavimo Lietuvoje faktą patvirtina kai kurių politikų rasistiniai pasisakymai, teismų sprendimai, kai rasistiniai žodžiai lietuviams tampa nerasistiniais, ir net viešų apklausų rezultatai, dalis visuomenės vis dar aklai teigia, kad šios problemos Lietuvoje nėra. Politinės valios trūkumas, nacionalinių įstatymų spragos, statistinės informacijos apie diskriminaciją šalyje trūkumas ir pareigūnų nesugebėjimas tokius nusikaltimus tirti sukuria rasizmo ratą. Lieka tik pasidžiaugti, kad nevyriausybinės organizacijos vis aktyviau ir garsiau kelia rasizmo problematikos klausimus ir kalba apie jo žalą mūsų visuomenei.