bendruomene baneris tekstas

vaikai ir stereotipai

Dažnai yra teigiama, kad vaikai nejaučia jokio išankstinio nusistatymo, neskirsto žmonių ir visus aplinkinius jie vertina vienodai. Dar yra teigiama, kad tik augdami žmonės pasiduoda stereotipų įtakai: jie pradeda galvoti, elgtis ir vertinti aplinkinius pagal stereotipus. Tačiau ar tikrai vaikų mąstymas ir elgesys yra atsparūs stereotipams? Iki kokio amžiaus vaikai yra „atsparūs“ stereotipams, ir kada šis „atsparumas“ dingsta, o vaikų mąstymą ir elgesį pradeda veikti stereotipai?

Mokslininkų buvo nustatyta, kad net darželį lankantys vaikai jau gali galvoti ir priimti sprendimus vadovaudamiesi stereotipais. Prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad trimečių vaikų mąstyme ir elgesyje galima aptikti ryškių rasinių stereotipų: jiems kitos rasės (afroamerikiečių) veidai atrodo agresyvūs ir piktesni nei jų pačių rasės žmonių veidai. Vaikams augant, deja, įvairiausių stereotipų jie sukaupia vis daugiau. Pavyzdžiui, sulaukusios šešerių metų mergaitės rečiau pasirinks žaidimus ar užduotis, kurioms atlikti, jų manymu, reikia būti labai protingam. Taip yra todėl, kad sulaukusios jau pradinių klasių amžiaus mergaitės rečiau nei berniukai savo lyties atstoves įvardina protingomis. Mes visi suprantame, kad vyraujantys lyčių, rasės, religijos stereotipai yra kenksmingi visai visuomenei, todėl matydami, kad net vos kelių metų sulaukę vaikai pradeda mokytis mąstyti stereotipiškai ir elgtis pagal stereotipus, turime ieškoti būdų, kaip stabdyti stereotipų plitimą.

Iki šiol daugybė tėvų stengėsi kontroliuoti bendravimą ir vengti tokių pasakymų, kaip „berniukams sekasi tikslieji mokslai“ ar „mergaitėms yra sunku vadovauti“. Maža to, vengdami šių neigiamų apibendrinimų tėvai dar gali pasakyti ir ką nors pozityvaus, pavyzdžiui, kad mergaitės gali pasiekti visko, ko jos užsimano. Tačiau mokslininkai išsiaiškino, kad ir tokie pozityvūs apibendrinimai neigiamai veikia vaikus ir padeda stereotipams formuotis greičiau. Tėvų pasakyti apibendrinimai, net tada, kai jie yra pozityvūs ar neutralūs, leidžia vaikams suprasti, kad mes apie aplinkinius galime spręsti vien žinodami jų lytį, kilmę ar religiją. Vaikai atkreipia dėmesį ne tik į tai, ką mes sakome, bet ir į tai, kaip mes tą sakome.

Vaikai dažnai gali net nesuprasti, ką tiksliai mes sakome, tačiau pats faktas, kad žmones galima sugrupuoti pagal kažkokius kriterijus, jiems bus labai svarbus atradimas. Jei vaikas nugirs tėvus diskutuojant ir išgirs juos sakant, kad „musulmonai yra teroristai“, vaikas gali nesuprasti nei žodžio „musulmonai“, nei „teroristai“. Bet jau tada vaikas pagalvos, kad žmogų galima išskirti iš kitų ir apibūdinti vien žinant, kad jis yra musulmonas.

Norėdami išvengti stereotipų kalbėkite specifiškai ir pamirškite apibendrinimus. Štai keletas pavyzdžių, kaip galima išvengti net ir teigiamų apibendrinimų:

mergaitės gali pasiekti bet ko → tu gali pasiekti bet ko;

berniukai gerai žaidžia futbolą → šis berniukas (ši komanda) gerai žaidžia futbolą;

musulmonai valgo kitokį maistą → ši musulmonų šeima valgo kitokį maistą.

Bendraudami su vaikais ne tik patys venkite apibendrinimų, bet ir mokykite vaikus mąstyti ir jų vengti. Jei jums vaikas pasako, kad „vyresni berniukai yra neklaužados“, nesutrikite ir klauskite, apie kokį berniuką vaikas kalba, koks nutikimas ar nutikimai jam leido taip manyti. Taip padėsite vaikui matyti atskirus žmones ar įvykius, o ne jų grupes. Vaikai dažnai kalbėdami apibendrinimais tiesiog tikrina, ar galima žmones sugrupuoti, o tėvai, atkreipę jų dėmesį į atskirus žmones ar nutikimus, padeda vaikams suvokti, kad apibendrinti ir sugrupuoti žmones yra neįmanoma.

Mes negalime vaikų visiškai apsaugoti nuo aplinkos, kurioje vyrauja stereotipai. Tačiau prisiminkime, kad vaikams daugiausia įtakos daro net ir trumpiausi pokalbiai su jiems svarbiausiais žmonėmis: tėvais, mokytojais. Net mažiausi pokyčiai jų kasdienėje kalboje gali padėti vaikams augti nepaveiktiems rasistinių, seksistinių ar ksenofobinių stereotipų, todėl verta pasistengti. O skeptikams, nuolat besiskundžiantiems per didele tolerancija aplinkiniams ir jau besiruošiantiems teigti, kad vaikams būtina išmokti grupuoti, skirstyti, apibendrinti ir kitaip nagrinėti aplinką, būtina suprasti vieną dalyką: į juodus iš baltus, gerus ir blogus skirstykime skalbinius, o ne žmones.