bendruomene baneris tekstas

juodas berniukas 620x329

 

Vaikams dažnai ieškome vaikų literatūros naujovių su viltimi rasti įdomių, vaikus įtraukiančių skaityti knygų. Neseniai dėmesį patraukė leidyklos ODILĖ knyga „Vaikai vanagai“, kurią vertė Kazys Binkis. Leidykla ODILĖ rašo, kad šią žavingą knygą parašė gydytojas psichiatras, kuris kaitaliojo juoką su perdėtu baugumu ir manė, kad knygoje spausdintomis istorijomis padės vaikams įveikti baimę. Skamba intriguojančiai, viliojančiai? Skaitykite toliau ir sužinosite, kodėl šios knygos mes nepirktume ir jums nepatartume. 

 

Šioje knygoje spausdinama istorija „Pasaka apie juodą vaiką“ šokiruoja skaitytojus rasizmo apraiškomis. Istorijoje pasakojama, kaip iš tamsiaodžio berniuko pasišaipę vaikėzai už bausmę buvo įmerkti į rašalą. Gražus, pozityvus, mažumoms jautrus, nes nubaudžia pašaipūnus, kūrinys? Vargu. Jau vien pavadinimas, kuris, beje, išverstas netiksliai, nes pažodinis vertimas skambėtų „Pasakojimas apie juodus berniukus“ suponuoja, kad istorijos ašis yra tamsaus gymio vaikas ir jo odos spalva, bet ne netinkamas elgesys ar šio elgesio protagonistai. Empatiją tamsiaodžiam berniukui turintis skleisti eilėraštis pradedamas: „Kartą negras, ėmęs skėtį, ėjo pasivaikštinėti.“ Originaliame tekste vietoj žodžio „negras“ vartojamas Mohr (vok. mauras) taip pat yra žeminantis, įžeidžiantis bei nebevartotinas.

 

27972228 10210475298148143 1464889644631292426 nTam, kad geriau suprastume rasistinius žodžius šiame tekste, būtina susipažinti su laikotarpiu, kai ši knyga buvo parašyta ir išversta į lietuvių kalbą. Galima teigti, kad prieš 173 metus, t. y. dar prieš 1863 metais panaikinant vergovę JAV, rašęs Heinrichas Hofmanas (Heinrich Hoffmann), kaip pripažįsta net ir literatūrologai, vargu, ar buvo kada nors gyvai sutikęs tamsiaodžių. Juo labiau, nėra su jais kalbėjęs apie rasizmą ar kaip jie norėtų būti vadinami. Vargu, ar rasizmu reikėtų kaltinti ir 1928 metais kūrinį išvertusį Kazį Binkį. Tačiau leidyklos pasirinkimas atgaivinti į pasaulio literatūros archyvus tinkančią, bet ne šių dienų žmogaus teisių pažangą bei socialines normas atspindinčią knygą, – stebina.

 

Šių laikų normų neatitinka nei knygos leksika, nei joje propaguojami vaikų auklėjimo metodai. Kituose pasakojimuose pirštą čiulpiančio vaiko nykščius nukerpa žirklius, per arti ugnies stovėjusi mergaitė sudega, o sriubą valgyti atsisakantis berniukas sulysta ir numiršta. Akivaizdu, jog istorijos moko vaikus, kad už netinkamą elgesį jie bus nubausti, ir nubausti labiai žiauriai. Auklėjimo prasme tokios bausmės ir apskritai bausmės yra bevertės, netgi priešingai – jos nemoko vaikų elgtis tinkamai. Vaikų auklėjimu besidomintys tėvai seniai žino, kad besimušančiam vaikui negalima trenkti atgal (net ir nestipriai), nes taip, užuot parodę vaikui, kad kitam skauda, patys demonstruojame, kad supykus ar skaudant galima elgtis netinkamai, netgi kerštingai. Be to, bausmė paprastai skatina priešiškumą objektui, dėl kurio vaikas buvo nubaustas, bei savo baudėjui.

 

Atkreiptinas dėmesys į bausmę istorijoje „Pasaka apie juodą vaiką“. Šioje istorijoje iš tamsiaodžio prasivardžiavę berniukai buvo nubausti išmirkant juos rašale. Ar ši bausmė išmokys juos empatijos ir pakeis rasistines nuostatas? Tikrai ne. Toks pamokymas greičiau parodo, kad tamsiaodžiai yra prastesni, nusitepę. Šiuo atveju vaikų odos nudažymas rašale yra ne tik bausmė jiems, bet ir patvirtinimas, kad būti tamsios odos yra tolygu būti nešvariam bei neišvengiamai išjuoktam. Kritikė Barbara Smit Čalu (Barbara Smith Chalou), nagrinėjusi šią knygą savo veikale „160 metų vėliau: humoras ar siaubas“, taip pat teigia, kad šis pamokymas yra nukreiptas ne prieš rasizmą, o prieš prasivardžiavimą. Supraskite, prasivardžiavimas, o ne rasizmas, yra didesnė blogybė.

 

Nuo tada, kai ši knyga buvo parašyta, praėjo tikrai daug – 173 metai, per tą laiką pasikeitė mūsų suvokimas apie daugybę svarbių gyvenimo aspektų: rasizmą, žmogaus teises, vaikų auklėjimą ir pan. Nesiūlome šios knygos cenzūruoti taip, kaip buvo cenzūruotos kai kurios seniau parašytos pasakos vaikams. Pavyzdžiui, Vokietijoje leidėjai knygoje „Pepė Ilgakojinė“ žodžius „Negras karalius“ pakeitė į „Pietų jūros karalių“, kitose knygose „negrai vaikai“ buvo pakeisti į „vaikus iš viso pasaulio“. Dėl šių pakeitimų istorijų reikšmė mažiesiems skaitovams tikrai nenukentėjo. Deja, šis sprendimas tinka tikrai ne visoms knygoms. Kai kurioms – geriausia nugulti literatūros istorijoje ir ten likti. Tarp užsienio ir lietuvių vaikiškų knygų autorių tikrai yra gausus pasirinkimas smagių, pamokančių ir, svarbiausia, šiam laikmečiui tinkančių ir šių dienų etiką atitinkančių knygų. Todėl į klausimus, ar atsakingai pasielgė leidykla, pasirinkusi ir nusprendusi spausdinti šią knygą ir siūlyti ją vaikams, ar tokia knyga tinka šių laikų vaiko bibliotekai, atsakymas yra vienareikšmis: tikrai ne.