bendruomene baneris tekstas

Žmogaus identitetas - jo paties reikalasPasaulio naujienų agentūros ir interneto portalai visai neseniai mirgėjo pranešimais bei komentarais apie Mesutą Ozilą (Mesut Özil) – vieną daugiamečių Vokietijos futbolo rinktinės lyderių. Po nesėkmingo Vokietijos rinktinės pasirodymo Rusijoje vykusiame Pasaulio futbolo čempionate M. Ozilas ne tik paliko rinktinę, bet ir išplatino didelio atgarsio sulaukusį pranešimą, kuriame teigė, jog jis jaučiasi tarsi yra „vokietis, kai laimi, bet turkas, kai pralaimi“.

Argumentai, kad M. Ozilas kritikos susilaukė dėl jo nuotraukos su Turkijos prezidentu, bet ne dėl savo turkiškos kilmės, neįtikina. Pavyzdžiai rodo, kad nebūtina fotografuotis su kontraversiškai vertinamu prezidentu, kad tavęs išsižadėtų. Kai britų numylėtinio, olimpinio čempiono bėgiko „Mo“ Farah treneris buvo apkaltintas dopingo taisyklių pažeidimu, sportininkas staiga tapo „Somalyje gimusiu Mohamed Farah“. 100 metrų bėgimo rungties pasaulio rekordininkas kanadietis Benas Džonsonas (Ben Johnson) po dopingo diskvalifikacijos tapo „jamaikiečių kilmės“ atletu.

Pavyzdžių nestinga ir Lietuvoje. Neseniai sostinėje buvo užpultas Lietuvoje gyvenantis ekvadorietis. Socialinių tinklų dėka į šį neapykantos nusikaltimą buvo atkreiptas visuomenės ir valstybės institucijų dėmesys. Deja, tuose pačiuose socialiniuose tinkluose vėliau, jau sugavus įtariamuosius, buvo jaučiamas tarsi palengvėjimo atodūsis: bent vienas iš užpuolikų – lenkų tautybės. Suprask, Lietuva yra išteisinta, o kaltė – ne mūsų, lietuviams svetima neapykanta kitataučiams.

Daug rasizmo susilaukė Prancūzijos futbolo rinktinė, šių metų Pasaulio taurės laimėtoja. Net Lietuvos atstovė Europos parlamente socialiniame tinkle skaičiavo baltus ir „spalvotus“ veidus lygindama, kaip skiriasi dabartinė Prancūzijos rinktinės sudėtis nuo 1986 metų sudėties. Tokio gretinimo šalininkai teisinosi, kad patys Prancūzijos tamsiaodžiai gatvėse šventė plėvesuodami Afrikos šalių vėliavomis.

Tačiau tokiose diskusijose pamirštami du svarbūs faktoriai. Pirmiausia vis dar nemažai žmonių stengiasi visus sugrupuoti į dvi kategorijas: tokie, kaip aš, ir kitokie. Vadinasi, tu arba vokietis, arba turkas. Lietuvis arba lenkas. Prancūzas arba kamerūnietis. Antra, tada, kai asmuo pritampa, kai jis išsiskiria savo gabumais, gebėjimais, savybėmis ar talentu, kai yra pavyzdinis visuomenės narys, tuomet jis – vienas iš mūsų, bendrapilietis. Bet jei jis nusikalsta, nuvilia arba tiesiog niekuo ypatingu neišsiskiria, tuomet jis yra kitoks, kitatautis, svetimas.

Pamirštama, kad asmens tautinis, rasinis, kultūrinis, religinis, asmeninis identitetas gali būti daugialypis ir tik pats asmuo apibrėžia savo tapatybę. Tamsiaodis trečiosios imigrantų kartos prancūzas gali pagerbti savo afrikietiškas šaknis ir tai nepadaro jo mažiau prancūzu. Pasaulio bėgimo rekordą pagerinęs britas kirtęs finišo liniją gali suklupti į islamiškos maldos poziciją taip išreikšdamas laimę bei dėkingumą, ir tai nepadaro jo mažiau britu.

Jei asmuo save identifikuoja musulmonu, tai nereiškia, kad jam svetimos vakarietiškos vertybės ir jis nėra lojalus šaliai, kurioje gyvena. Jei pirmos, antros, trečios ir t.t. kartos imigrantas/ imigrantų palikuonis kritikuoja šalies politiką, įstatymus ar tvarką, tai nereiškia, kad jis yra nedėkingas ir turėtų pažiūrėti, kaip yra „pas jį namuose“, arba, dar geriau, „grįžti atgal“. Asmens rasinė, tautinė, kultūrinė, religinė ir kt. tapatybė neturi būti lemiančiu faktorium. Turėtų būti vertinami ir aptarinėjami žmogaus žodžiai ir darbai, bet ne jo identitetas.

Savo pranešime spaudai Mesutas Ozilas taip pat rašė, kad jis turi dvi širdis. Viena priklauso jo etninės kilmės šaliai, kita – valstybei, kurioje gimė, augo ir gyvena. Abi vienodai brangios ir svarbios, ir niekas niekada neturi teisės liepti rinktis, kuri jo tapatybės dalis jam svarbesnė (bei kodėl).