bendruomene baneris tekstas

juodaodziai LDK 620x329
 
Antikoje susiformavęs geografinis Afrikos terminas apibūdina vieną iš trijų (greta Europos ir Azijos) seniausiai žinomų žemynų. Tačiau tiek žemynas, tiek ir jo gyventojai skirtingai buvo žinomi ir traktuojami atskirose Europos šalyse. LDK šiame kontekste niekada nebuvo lyderė. Nors LDK ekonomika rėmėsi žemės ūkio gamyba, tačiau nebuvo būtinybės atsivežti juodaodžių vergų. Visus žemės ūkio darbus LDK atliko baudžiaviniai valstiečiai. XVII amžiaus II p. Jono Sobieskio medikas, airis Bernardas O‘Connoras apie baudžiavinius valstiečius rašė, kad jie dar labiau „nei mūsų juodaodžiai“ negali pirkti žemės, tvarkyti savo nuosavybės. Dėl didelio geografinio atstumo juodaodžiai, kaip ir arabai (maurai), į valdovų ir diduomenės dvarus buvo gabenami pavieniui ir epizodiškai. Socialiniame LDK peizaže jie ryškiau neišsiskyrė. Juodaodžiai buvo laikomi įdomia retenybe, „egzotais“. Kartu su primityviais barbarais jiems geriausiu atveju teko juokdarių, o įprastai – žemesnių dvaro tarnų padėtis.
 
Nepažįstamo baimė, arba Kodėl velnias yra juodas?
 
Tokia rasistinė Europai būdinga nuostata tvirtinosi dar graikų antikos laikais, juodaodžius vaizduojant kaip prastesnius žmones, pavaldžius baltiesiems. Viduramžiais ši teorija rado religinį pagrindimą – juodaodžiai laikyti pusiau demonais, pusiau žmonėmis, įsitvirtino juodaodžio pavidalo velnio motyvas. XVI–XVII a. geografiniai atradimai, išplėtę europiečių geografinius horizontus, požiūrį į toliau nuo jų gyvenusias tautas keitė mažai. „Egzotai“ laikyti barbarais, o LDK jie išliko keistuoliais net valdančiųjų dvaruose. Madingi juodaodžiai pasidarė XVII–XVIII a. Europoje ir Rusijoje. Jų portretus tapė flamandas Peteris Paulas Rubensas, šiai temai XVII a. pr. skyręs kelis savo darbus.
   
LDK juodaodžiai visada sudarė tik marginalinę visuomenės dalį, todėl jų padėtis ir gyvenimas čia praktiškai nesulaukė istorikų dėmesio. Problema yra daugiasluoksnė, apima socialinės, kultūros istorijos ir kt. aspektus. Kol kas galima pateikti daugiau atskirus pavyzdžius apie šių žmonių gyvenimą LDK ar kintantį visuomenės supratimą apie senąjį Afrikos kontinentą.  
   
Pagoniškoje XIII–XIV a. Lietuvoje apie tokį tolimą Afrikos žemyną vargu ar žinota. Tuometinis lietuvių geografinių žinių plėtimo būdas buvo karo žygiai. Nors būdavo įgyjamas tam tikras geopolitinis mąstymas, tačiau neišžvalgytos ir svetimos teritorijos nebuvo žinomos. Net ir po krikšto priėmimo dar ilgą laiką Lietuvoje stokota supratimo apie Afriką ir jos gyventojus. Žinias galėjo gilinti nuo XV a. vid. skelbiami popiežių raginimai LDK ir Lenkijos gyventojams prisidėti prie kryžiaus žygių „su pagonimis saracėnais“. Tuo laiku lenkų kronikininkas Janas Dlugošas savo raštuose greta Azijos bene pirmą kartą nurodė ir apie Afrikos „karštą žemę“, o Vito Stvošo 1477–1489 m. sukurtame Krokuvos Šv. Marijos bažnyčios altoriuje tarp trijų karalių matome vieną juodaodį. 1467–1469 metais Kazimiero Jogailaičio valdinys, LDK diduomenės atstovas Aleksandras Soltanas keliavo ne tik per visą Europą, bet ir buvo Jeruzalėje. Tad XV a. Lietuvą galėjo pasiekti miglota informacija apie Afriką. O šio žemyno gyventojai (juodaodžiai) dar buvo itin reti „svečiai“ LDK.
 
Gyvosios karaliaus dvaro puošmenos
   
XIV a. pab. – XV a. Vakarų Europos valdančiųjų dvaruose jau buvo populiaru turėti juodaodžių ar maurų, pasigrobtų žygių metu ar pirktų vietoje. Jie kartu su juokdariais tapo dvaro atributais, savotiškomis keistenybėmis. Tarp tokių „egzotų“ Vakaruose minimi ir lietuviai (pvz., 1390 m. žygio į Lietuvą metu Derbio grafas už vieną markę pirko du lietuvių vaikus). Tikėtina, kad juodaodžių galėjo būti ir to meto LDK valdovų dvaruose. Tuo metu jie pirmą kartą pasirodė kaimyninėje Maskvoje, kai čia atvyko būsimoji didžiojo kunigaikščio Ivano III žmona, paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus Konstantino XI Paleologo giminaitė Sofija. Metraštininkas pažymėjo apie „mėlynųjų“ ir „juodųjų“ žmonių – arabų ir afrikiečių, niekuomet prieš tai nematytų Rusioje, dalyvavimą jaunosios svitoje.  
 
XVI a. LDK ypač dėl Renesanso kultūrinio sąjūdžio įtakos plėtėsi valdančiųjų geografinis horizontas. Šimtmečio pradžioje informacija apie Afriką konkretėjo. Iš pradžių tos žinios rėmėsi vakarietiška raštija. Nuo XVI a. buvo galima paskaityti ir lenkiškų leidinių. 1551 metais Krokuvoje išleistoje Martyno Bielskio „Viso pasaulio kronikoje“ randame tikrų ir prasimanytų dalykų apie iki tol menkai žinomą kontinentą. Ypač detaliai aprašytas Egiptas, Afrikos egzotiška fauna, jos gyventojai, kurie „dėl per didelės saulės turi juodą odą“ ir gyvena bendruomenėse, o vienintelė jų apranga – „auskaras nosyje“. Visuomenės „pripratimą“ prie juodaodžių vaizdo rodo įrašas XVI a. karaliaus sekretoriaus Augustino Rotundo Meleskio laiške. Jis rašė, kad tas, kas laikosi Evangelijos tiesų, net jei būtų „iš juodaodžių žemės“, yra „labiau vertesnis meilės ir garbės“, nei tas, kuris yra turtingas, bet bedievis.
 
Nuo XVI a. vid. praktiškai visuose LDK valdovų dvaruose būdavo bent po vieną juodaodį. Toks tarnas buvo atvykusio į Lietuvą 1544 m. Žygimanto Augusto dvariškių sąraše. Anot sąrašą paskelbusio Stanisławo Tomkowicz‘iaus, toks tarnas buvo neįprastas net valdovo dvare, todėl ir nematyta reikalo nurodyti jo vardo ar pavardės, pažymėta „juodaodis“. Tarp trečiosios paskutiniojo Jogailaičio žmonos Kotrynos dvariškių 1563 m. minima juodaodė neūžauga.
   
Kelis juodaodžius tarnus turėjo Steponas Batoras. O štai 1592 m. Zigmanto Vazos ir Anos Habsburgaitės vestuvėse dalyvavo persirengę „juodaodžiais“ aktoriai. 1663 metais Jonas Kazimieras Vaza dalyvavo baleto scenoje „juodaodžių“ grupėje ir, tikėtina, turėjo atitinkamai grimuotis. XVII, o ypač XVIII a. buvo įprasta, kad ATR valdovų dvaruose tarnautų mažiausiai keli juodaodžiai. Be jų neapsiėjo Jono Sobieskio triumfo eisenos. 1677 metais karaliui įžengiant į Gdanską, eisenos priekyje ant dviejų kupranugarių jojo juodaodžiai. Valdovai finansavo meno darbų Afrikos ir juodaodžių temomis kūrimą. Drezdeno dvare XVIII a. pr. kūręs Samuelis Mockas nutapė „Juodaodžio meilinimąsi“ ir alegorinę sceną „Afrika, Azija, Amerika“. Nežinomas Augusto II dvaro portretistas grafienę Aną Kozel pavaizdavo su jai patarnaujančiu juodaodžiu, o to meto ATR valdovų dvaruose dirbęs italas Bernardo Bellotto (Canaletto) juodaodžius nutapė scenoje apie paskutiniojo valdovo elekciją.
 
Tikrų ir „perdažytų“ juodaodžių paklausa
 
Didikų supratimą apie Afriką plėtė jų kontaktai su Ispanija ir Portugalija, kurios aktyviai vykdė jūrinius žygius į Šiaurės Afriką. XVI amžiaus vid. Trakų vaivada Mikalojus Radvila Rudasis siuntė į Portugaliją išsinuomotus prekybinius laivus. Jis gaudavo reikiamas prekes, pvz., prieskonius, ir informaciją apie tolesnius kraštus. Matyt, iš Portugalijos gabenosi ir juodaodžius.
 
Juodaodžiai nuo XVI a. II p. pasirodė ir LDK diduomenės dvaruose. 4–5 kamuoliu žaidusius juodaodžius, vėliau išmokusius groti trimitais ir būgnais, XVI a. vid. išlaikė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Didikų korespondencija liudija, kad egzistavo didžiulė „egzotų“ paklausa. Dar 1529 m. Lenkijos kancleris Kristupas Šidloveckis prašė Ispanijoje buvusio Jano Dantiško padovanoti jam nors vieną juodaodį. Dėl jų 1567 m. derėjosi ir M. Radvila Rudasis su sūnėnu Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu. Jei jų pritrūkdavo, išsitepę kūnus juodai juodaodžius vaidindavo samdyti aktoriai. Taip 1583 m. Lenkijos kanclerio Jano Zamoiskio ir Grizeldos Batoraitės vestuvėse dalyvavo visas būrys tokių aktorių, o trys „juodaodžiai“ jojo ir kupranugariais. LDK atstovai kartais pasiekdavo Afrikos pakrantes. Tarp tokių keliautojų garsiausias didikas M. K. Radvila Našlaitėlis. Jis vienas pirmųjų lietuvių 1583 m. liepą įkopė į Egipto piramidžių viršūnes, viešėjo Kaire, aprašė Memfio akropolį ir Nilo potvynį. 1625 metais su misija į Indiją palei rytinę Afriką keliavo Lietuvos bajoras, jėzuitas Andrius Rudamina, o 1644 m. ilgiau Mozambike viešėjo iš lvoviečių Boimų giminės kilęs jėzuitas Mykolas Boimas ir kiti.
 
Tai, kad juodaodžiai buvo žinoma, bet neįprasta LDK socialinio peizažo detalė, rodo to meto vaistinių pavadinimai ir iškabos. Šios įstaigos buvo savotiškas vaistinės, smuklės ir parduotuvės derinys. Jose greta vaistų parduodavo rytietiškus prieskonius, parfumeriją, konditeriją, gėrimus, todėl iškabose stengtasi pabrėžti išskirtinumą. Tarp to meto ir vėlesnio laikotarpio receptų galima rasti nuorodų, ką reikia sumaišyti, kad „taptum juodas, kaip juodaodis“. LDK, kaip ir Lenkijoje, susiklostė tradicija vaistinių iškabose vaizduoti Afrikos dramblius arba juodaodžius. Todėl 1580 m. Vilniuje veikusi vaistininko Mykolo Gambinos vaistinė vadinosi „Po juodaodžiais“, panašiai kaip ir vaistinės Krokuvoje, Varšuvoje bei kitur.
 
Parengė humanitarinių mokslų daktarė doc. Raimonda Ragauskienė