bendruomene baneris tekstas

viskasturbutgerai 300x200Buvusios Lietuvos Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės pamąstymas asmeninėje Facebook’o paskyroje, jog viskas, turbūt, gerai, bet mintys kyla įvairios, kuriuo politikė palydėjo maldai suklupusio musulmono oro uoste nuotrauką, tapo viena labiausiai nagrinėjamų praėjusios savaitės temų. Interneto komentatoriai, blog’eriai ir žurnalistai vis dar diskutuoja, derėjo ar ne politikei paviešinti savo mintis garsiai, žiniasklaidoje bei socialiniuose tinklapiuose ir vėl sklando įvairiausių spekuliacijų apie musulmonus bei islamą. Akivaizdu, jog diskusijose išsiskiria keletas stovyklų: vieni mano, jog politikė – irgi žmogus, ir ji pasakė tai, ką mes visi galvojame, kiti pateisina politikės mintis, bet, kadangi ji yra viešas asmuo, tai nederėjo jų išreikšti garsiai, tretieji yra susirūpinę, kad jei tokios mintys aplanko politikus, reprezentuojančius šalį, kaip galima tikėtis tolerancijos iš paprastų mirtingųjų. Šalia viso to, pasigirsta klausimai, kylantys iš nerimo ir frustracijos: Man nejauku, aš nežinau, kaip elgtis, kai šalia matau besimeldžiantį musulmoną..., Ar būtina jiems melstis viešoje vietoje, negi negali susirasti nuošalaus kampelio?, Ar negali pasimelsti tyliai, mintyse, be visų tų lankstymųsi? ir pan.

Malda musulmonams yra vienas iš tikėjimo stulpų, antrasis pagal svarbą po tikėjimo deklaravimo žodžiu. Korane sakoma, jog pirmasis dalykas, apie kurį tikintieji bus paklausti Teismo Dieną, bus malda: kaip ji buvo atlikta, ar laiku, ar buvo be trūkumų. Ritualinė malda (salah) apjungia viską, kas sudaro tikėjimą: širdies būseną, žodžius bei kūno judesius. Bent vieno iš šių elementų nebuvimas padaro maldą negaliojančią. Tik ligoniai ir neįgalūs tikintieji yra atleidžiami nuo žodinio ar veiksminio maldos išpildymo. Malda atliekama taip, kaip mokė Pranašas Mahometas; tikintysis suklumpa ant kelių ir glaudžia kaktą prie žemės, taip parodydamas nusižeminimą, nuolankumą, visišką tarnystę. Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną: tarp aušros ir saulėtekio, vidurdienį – saulei perkopus aukščiausią tašką, dieną – tarp vidurdienio ir saulėlydžio, vakare – iš karto po saulėlydžio, ir naktį – prieš vidurnaktį. Maldą privaloma atlikti laiku, tik esant retoms išimtims maldas galima sujungti, sutrumpinti. Praleisti maldą be pateisinamos priežasties (tai tegali būti pramiegojimas, sąmonės netekimas, užmiršimas) yra nuodėmė. Būtent dėl to, musulmonai stengiasi pasimelsti laiku, o dienotvarkę planuoja aplink maldas, o ne atvirkščiai. Melsdamiesi anksti ryte, vėlai naktį, tarp dienos darbų, musulmonai parodo, kad nieko svarbesnio už maldą bei Dievo šlovinimą nėra. Islame nėra draudžiama melstis viešai, tačiau ir neskatinama. Paprastai, tikintieji meldžiasi namuose ar mečetėse, tačiau, aplinkybėms verčiant, musulmonai pasimels ir viešoje vietoje, paprastai atokiau nuo praeivių, jei tai įmanoma. Maldos metu tikintysis susikaupia Dievo šlovinimui. Aplinkiniams nėra būtina sustoti darius tai, ką jie daro, nutilti, jei jie kalba. Nereikia pasitraukti ar jaustis nejaukiai – besimeldžiančiajam jūs netrukdote, kaip ir besimeldžiantysis, vargiai, trukdo aplinkiniams.

Ironiška, jog minėtasis įrašas politikės socialinėje paskyroje pasirodė vos dieną prieš Tarptautinę žmogaus teisių dieną. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 18-as straipsnis užtikrina teisę į religijos laisvę ir jos praktikavimą: Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas. Apmaudu, kad dažno iš mūsų mintys vis dar yra tiek užvaldytos žiniasklaidos formuojamo islamo bei musulmonų įvaizdžio, jog maldai suklupusio žmogaus paveikslas, pirmiausia, sukelia ne teigiamas emocijas, o asocijuojasi su terorizmo grėsme, sukelia baimę. Šių jausmų vedini, mes sutrinkame, nežinome, kaip elgtis, piktinamės, pasiūlome susirasti nuošalesnę vietą, pasimelsti mintyse, netrikdant aplinkinių, šalinamės, vengiame… Tačiau, pasiūlymas nueiti ir tyliai pasimelsti kamputyje – nėra tolerancija. Tai – pseudotolerancija, abejingumas, ignoravimas (toleruoju, kol nematau, kol tai manes neliečia), savotiškas apsimetimas, jog kitokie nei aš neegzistuoja. Domėjimasis, noras pažinti – turbūt, vienintelis kelias į toleranciją. Kitą kartą, pamatę maldos ritualą atliekantį musulmoną, pabandykite išmesti iš galvos visus iki šiol girdėtus stereotipus, prisiminkite šį straipsnį, bei užduokite sau keletą nesudėtingų klausimų: Ar besimeldžiantis žmogus pažeidžia viešąją tvarką?, Ar laužo etikos, moralės normas?, Kuo ant maldos kilimėlio suklupęs musulmonas skiriasi nuo rožančių tyliai rankose begrąžančios močiutės?. Atsakę į juos atvira širdimi, galbūt, ne tik tapsite truputėlį labiau tolerantiški islamo išpažinėjų atžvilgiu, bet taip pat sugebėsite įžvelgti žavesio jų sugebėjime atsiriboti nuo supančios materialios aplinkos ir susikaupti maldai.