bendruomene baneris tekstas

subtilus rasizmas 620x329

Atviro rasizmo apraiškų tiek užsienyje, tiek Lietuvoje palaipsniui mažėja dėl įvairiausių lygybės ir tolerancijos programų sėkmės, aktyvesnės nusikaltusių žmonių paieškos ir baudimo bei emigracijos, kurios metu akis į akį kasdien susiduriama su skirtingų tautų, religijų, rasių žmonėmis. Taigi daugiausia atviro ir visuomenei itin žalingo rasizmo apraiškų galima sutikti tik internetiniuose straipsnių komentaruose, kur komentatoriai slepiasi po slapyvardžiais ir pseudoportretais. Tačiau ar dėl to galima teigti, kad rasizmas sėkmingai nyksta iš mūsų kasdienybės? O gal rasizmas tapo subtilesnis?

senelespasaka_300x200.jpgVis dažniau kuriantis mišrioms šeimoms, daugeliui tautiečių rūpestį kelia lietuvių tautos ir kalbos išnykimas, baiminamasi, jog ateinanti mišrių vaikų karta praras sąsajas su savo kilme, kultūra, jos išsižadės, tačiau dažnai pamirštama kita medalio pusė – kuriant mišrią šeimą, kitos tautos bei bendruomenės ką nors sužino ir išmoksta apie mūsų mažą, mylimą tėvynę... Siekdami įrodyti, kad garsas apie Lietuvą sklinda ne geležinio vilko staugimo dėka, o vis dažniau mišrias šeimas kuriančių lietuvių, metėme jų antroms pusėms iššūkį, ir jie geranoriškai sutiko jį priimti. Pažiūrėkite, kaip jiems sekėsi.

viskasturbutgerai 300x200Buvusios Lietuvos Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės pamąstymas asmeninėje Facebook’o paskyroje, jog viskas, turbūt, gerai, bet mintys kyla įvairios, kuriuo politikė palydėjo maldai suklupusio musulmono oro uoste nuotrauką, tapo viena labiausiai nagrinėjamų praėjusios savaitės temų. Interneto komentatoriai, blog’eriai ir žurnalistai vis dar diskutuoja, derėjo ar ne politikei paviešinti savo mintis garsiai, žiniasklaidoje bei socialiniuose tinklapiuose ir vėl sklando įvairiausių spekuliacijų apie musulmonus bei islamą. Akivaizdu, jog diskusijose išsiskiria keletas stovyklų: vieni mano, jog politikė – irgi žmogus, ir ji pasakė tai, ką mes visi galvojame, kiti pateisina politikės mintis, bet, kadangi ji yra viešas asmuo, tai nederėjo jų išreikšti garsiai, tretieji yra susirūpinę, kad jei tokios mintys aplanko politikus, reprezentuojančius šalį, kaip galima tikėtis tolerancijos iš paprastų mirtingųjų. Šalia viso to, pasigirsta klausimai, kylantys iš nerimo ir frustracijos: Man nejauku, aš nežinau, kaip elgtis, kai šalia matau besimeldžiantį musulmoną..., Ar būtina jiems melstis viešoje vietoje, negi negali susirasti nuošalaus kampelio?, Ar negali pasimelsti tyliai, mintyse, be visų tų lankstymųsi? ir pan.

tolerancija_300x200.jpgVisi tie juodžiai smirda...

Aš ne rasistė, bet, mano nuomone, tik visiškos durnės gali tekėt už musulmonų...

...ne tik susideda su babajais, bet dar ir apsiskarmaluoja skarom pačios...

Atvažiuoja visokie, pasitiesę kilimėlius meldžiasi, savo tvarką įvedinėja

Kad tik pakritikuot, pasidžiaugt kito nelaime, nebūtume lietuviai...

Nieko prieš gėjus neturiu, bet tegu gyvena savo gyvenimus, nėra čia ko viešai demonstruotis...

Su tokiomis ir panašiomis mintimis dauguma mūsų susiduriame kasdien. Jų apstu socialinių tinklalapių diskusijose, naujienų portalų skaitytojų komentaruose, neretai, deja, tokios frazės pasigirsta ir draugų, artimųjų susibūrimuose.