bendruomene baneris tekstas

kodel dvikalbis vaikas nekalba300x200Dažnai dvikalbėms šeimoms tenka susidurti su situacijomis, kai vaikas atsisako kalbėti mažumos kalba. Susirūpinusi mama patarimų bando ieškoti bendraudama su kitomis mamomis, tačiau iš jų išgirsta, kad jų vaikas labai mėgsta kalbėti visomis šeimos kalbomis. Tai išgirdusi mama susirūpina dar labiau, bando ieškoti priežasčių ir sprendimų. Kodėl vieni vaikai atsisako kalbėti viena kalba, o tuo tarpu kiti jų bendraamžiai su malonumu kalba visomis šeimos kalbomis ir tuo didžiuojasi? Ką galima tokiose situacijose daryti ir kaip gelbėti vaiko ignoruojamą kalbą?

Ne kartą teko sutikti dvikalbių vaikų mamytes ir tėvelius, kurie savo vaiko dvikalbyste be galo, be krašto didžiavosi ir nuolat net pirmą kartą sutiktiems žmonėms tai demonstruodavo. Jie prašė savo vaikų ką tik sutiktam nepažįstamam dėdei ar tetai pasakyti ką nors keliomis kalbomis. Tėveliai tada jaučiasi išdidžiai, o ką tuo metu jaučia jų vaikas? Ne visi vaikai yra drąsūs ir gali visur ir visada puikuotis savo kalbiniais sugebėjimais. Vaikas greitai susigėsta, kai jam reikia kita kalba ir garsiai kažką pasakyti nepažįstamam žmogui ar didesniam žmonių ratui. Todėl pradedant kalbėti antra kalba, svarbu pasirūpinti vaiko jausmais – vaikas turi jaustis patogiai ir saugiai, kalbėdamas antra ar mažumos kalba. Pirmiausia pradėkite kalbėti lietuviškai (ar kita kalba) namuose, kur vaikas jaučiasi ramiai, ir po truputį pratinkite vaiką kalbėti šia kalba už namų ribų. Be to, dažnai ir patys tėvai jaučiasi nepatogiai, kai viešumoje kalba su vaiku mažumos kalba, net jei ta kalba yra jų gimtoji. Jeigu jus kamuoja toks nepatogumo, gėdos jausmas, pasistenkite pakalbėti su kitais tėvais, pasisemkite drąsos iš jų patirties, bandykite surasti tokių jausmų priežastį ir ją pašalinti.

Nuobodulys turi labai didelę įtaką vaiko nenorui mokytis ir kalbėti mažumos kalba. Dažniausiai šia kalba vaikas kalba vos su keliais aplinkiniais, o turimų knygelių neužtenka arba jos jau nebeįdomios. Norint sužadinti vaiko smalsumą mokytis ir kalbėti mažumos kalba reikia atidžiai ir apgalvotai rinktis kalbos mokymo priemones. Animaciniai filmukai, interaktyvios, spalvingos, su pridėtais garsais knygos, kompiuteriniai žaidimai, stalo žaidimai – pasirinkimas platus. Jeigu vaikas neturi pakankamai jo dėmesį ir susidomėjimą skatinančių mokymo priemonių, jo dėmesį greitai patraukia dominuojanti kalba, nes ja prieinama daug daugiau linksmų ir aktyvių užsiėmimų. Tik tėveliai geriausiai žino, kas domina jų vaiką. Paprašykite, kad šeima jums atsiųstų jūsų pasirinktų mokymo priemonių, užsisakykite jų internetu, o jei nerandate to, ko ieškote, pasidarykite patys.

Tačiau knygelių, animacinių filmukų ir kitų smagių ir aktyvių priemonių dvikalbystės mokymui tikrai neužtenka. Viena svarbesnių taisyklių, nusprendus auginti dvikalbį vaiką, yra gyvenimas šia kalba, o ne jos mokymas. Geresnių dvikalbystės rezultatų pasieksite kalbėdami mažumos kalba ir mėgaudamiesi bendravimu kiekvieną minutę, o ne pirkdami brangiausias mokymo priemones ir sistemingai mokydami vaikus po valandą per dieną. Tėvai turi labai didelį privalumą – nevaržomą ir neapribotą mokymosi laiką. Pasinaudokite kiekviena kasdiene situacija kalbos mokymui: kartu gaminkite vakarienę ir mokykitės naujų žodžių apie maistą ir jo gaminimą, aptarkite matomus vaizdus važiuodami į parduotuvę. Vaiko susidomėjimą sužadins ne tik dainos ir šokiai iš jūsų gimtosios kultūros, bet ir jūsų vaikystės prisiminimai. Kol vaikai dar maži, naudokitės proga juos mokyti kiekvieną akimirką, o jiems paaugus susidomėjimas kalba jau bus sužadintas, tada ir galėsite apsikrauti knygomis ir mokyti gramatikos ar kitų kalbos subtilybių.

Vaikai kopijuoja tėvų elgesį, todėl pagalvokite, koks pavyzdys jūs esate savo vaikui. Stebėkite savo kalbą, ypač kai kalbate su vaiku. Daugybė dvikalbių vaikų tėvų yra įsitikinę, kad jie visada (arba beveik visada) su vaikais kalba tik savo gimtąja kalba. Tačiau paprašyti stebėti savo kalbą, netrukus pastebi, kad jie patys pakankamai dažnai su vaikais kalba dominuojančia kalba. Pavyzdžiui, mama visada kalba savo gimtąja kalba su vaikais, tačiau iškilus skubioms situacijoms, kai reaguoti reikia greitai, kalba dominuojančia kalba. Labai lengva pereiti nuo kelių sakinių per dieną iki kalbėjimo daugiausia dominuojančia kalba visą dieną ir to net nepastebėti. Kontroliuokite savo kalbą ir kiekvieną kartą, pajutę norą kalbėti dominuojančia kalba arba jau prakalbę šia kalba, sustokite ir toliau kalbėkite tik savo gimtąja kalba. Pastovumas yra labai svarbus dvikalbių vaikų ugdymui. Ne bėda, jei kartais jūs kalbate dominuojančia kalba, tačiau jūsų vaikas turi aiškiai žinoti, kada ir kodėl taip nutinka. Vaikui svarbu žinoti, kada ir su kuo kalbėti mažumos kalba. Kitu atveju vaikas jaučia susierzinimą, nepasitenkinimą ir nustoja kalbėti ta kalba, kurios vartojimo taisyklės jam yra neaiškios. Jei vaikas dažnai girdi jus kalbant dominuojančia kalba, tai ir jis taip pat kalbės.

Vaikai labai greitai supranta, ar jiems mažumos kalba yra reikalinga, bendraujant su aplinkiniais ir kasdienybėje. Poreikis kalbėti mažumos kalba išnyksta, jeigu viską galima pasiekti bendraujant dominuojančia kalba. Tą poreikį galima sužadinti daugeliu skirtingų situacijų: kelionė į vieno iš tėvų gimtinę, senelių apsilankymas, mažumos kalba kalbanti auklė ar draugai, knygos, animaciniai filmukai ir t. t. Jeigu vaikas yra pasyvus mažumos kalbos atžvilgiu, viena iš svaresnių strategijų tėvams yra apsimesti, kad jie kalba ir supranta tik mažumos kalba. Tačiau rekomenduojama nepersistengti naudojant šią strategiją. Kiekvienos šeimos galimybės skiriasi, todėl ir kalbos poreikį galima kurti pasinaudojant skirtingais, tik tai šeimai tinkančiais būdais. Be to, reikia prisiminti, kad visi vaikai yra skirtingi. Jei vienam vaikui naujas stalo žaidimas bus būtent tai, ko reikia mažumos kalbos poreikiui sužadinti, kitam jis gali nesukelti jokių emocijų ir tik kelionė į tėvų gimtinę pas senelius pralauš ledus.

Vaikai, kol užauga, išgyvena net keletą skirtingų vaikystės ir paauglystės tarpsnių, kurie įtakoja ne tik jų elgesį su aplinkiniais, bet ir jų požiūrį į mažumos kalbą. Pavyzdžiui, vaikai išgyvena tarpsnį, kai jiems svarbiausia yra pritapti mokykloje ar prie draugų būrio. Vienas iš būdų tai padaryti yra nepasirodyti kitokiam, t. y. nekalbėti mažumos kalba, kai girdi draugai. Nors tokiu atveju tėvams yra nemalonu ir skaudu, kad vaikas atmeta jų kalbą, tačiau patariama išlikti ramiam ir pasistengti suprasti tokį vaiko elgesį. Susėskite namie ir pakalbėkite su vaiku, pasistenkite išsiaiškinti, kaip jis jaučiasi tarp draugų ir kaip jis jaučiasi, kalbėdamas mažumos kalba. Tokio pokalbio metu pasistenkite surasti abiems tinkantį sprendimą, kad vaikas galėtų gerai jaustis, kalbėdamas mažumos kalba, ir kad jūs nenusiviltumėte.

Jeigu nuolatos nerimaujate, kad jūsų vaikas vis dar nekalba jūsų kalba, nusiraminkite ir kantriai laukite. Tai itin svarbu, jei su vaiku savo kalba pradėjote kalbėti ne nuo gimimo, o šiek tiek vėliau. Tiek jums, tiek ir jūsų vaikui reikia šiek tiek laiko, kol priprasite prie naujos kalbinės atmosferos namie. Jokiu būdu neskubinkite vaiko kalbėti jūsų kalba, nes taip sulauksite visiškai priešingo rezultato – jūsų vaikas dar labiau priešinsis, nesileis verčiamas kalbėti kalba ir galiausiai ją visiškai ignoruos. Leiskite vaikui apsiprasti su nauja kalba, suvokti pasikeitimus. Kalbos mokykite palengva, mažais žingsneliais, ir geriausia taip, kad vaikas nesuprastų esąs mokomas – žaidimais, linksmomis užduotimis, lengvais pokalbiais ir kartu praleistu laiku. Dvikalbio vaiko ugdymas nėra varžybos, kurias laimėjus skiriamas medalis. Jūsų tikslas yra laimingas dvikalbis vaikas, net jei jūsų kalba jis prakalbės kiek vėliau, nei jūs norėtumėte.