bendruomene baneris tekstas

namu darbai 300x200Namų darbai mokiniams yra užduodami visose pasaulio šalyse. Iš pradžių namų darbams užduodamos lengvos, mažai laiko reikalaujančios užduotys, bet kiekvienais metais jos yra vis sudėtingesnės, įtraukiančios mokinį ir tėvus į informacijos rinkimą ar net projekto ruošimą. Atrodo, nėra nieko sudėtingo padėti vaikui paruošti namų darbus. Juk visi mes tai praėjome, visiems tėvai padėjo bent jau pradinėse klasėse. Tačiau namų darbai yra daug sudėtingesnė problema, kai juos reikia atlikti dvikalbėje šeimoje. Tėvams dažnai kyla įvairių klausimų: kiek padėti vaikui, kokia kalba daryti namų darbus, ar versti į kitą kalbą svarbiausias sąvokas, ar leisti vaikui ruošti namų darbus visiškai savarankiškai?

Dvikalbės šeimos stengiasi susikurti patogiausius būdus namų darbų ruošimui, bet po kurio laiko rankos nusvyra: „Labai sudėtinga ruošti dominuojančia kalba užduotus namų darbus, bet juos aiškinti mažumos kalba“. Dvikalbių vaikų tėvai susiduria su begale skirtingų iššūkių, pavyzdžiui, kaip paaiškinti vaikui sąvokas mažumos kalba, jei vaikas jų nesupranta dominuojančia kalba, kuria yra kalbama mokykloje? Rašybos testai taip pat yra nemenkas iššūkis: kaip išmokyti vaiką taisyklingai rašyti dominuojančios, mokyklinės kalbos žodžius, jei tėvai jį moko mažumos kalba? Pirmas savaites tėvai stengiasi, vėliau ruošiant namų darbus vis dažniau kalbama dominuojančia kalba, kol galiausiai dominuojanti kalba tampa pagrindine kalba. Kokiose dar sudėtingose situacijose atsiduria dvikalbės šeimos vaikams ruošiant namų darbus?

Vaikas mokykloje mokosi kita kalba, nei kalba šeima, todėl tėvai nežino, ar ir namie reikėtų keisti jau nusistovėjusį dvikalbystės metodą.

Kai dvikalbė šeima susiduria su tokia situacija, tėvams yra būtina stebėti savo vaiką, atkreipti dėmesį į jo rezultatus mokykloje. Šeimos dvikalbystės metodas yra nusistovėjęs per daugybę metų, tiek vaikai, tiek ir kiti šeimos nariai yra prie jo pripratę, todėl staigus kalbos pakeitimas šeimoje sukeltų stresą, netikrumo jausmą. Jei vaikui mokykloje sekasi puikiai, jei tai atspindi vaiko rezultatai ir emocijos grįžus iš mokyklos, nusistovėjusio dvikalbystės metodo namie keisti nereikėtų. Tik ilgalaikės mokymosi problemos, kurios patiriamos dėl sunkiai suprantamos mokymosi kalbos, turėtų įtakoti kalbos keitimą namie. Dvikalbystės metodo pakeitimas namie yra labai atsakingas žingsnis, kalbant namie svarbu jaustis natūraliai, todėl tėvams reikia itin atsakingai nuspręsti dėl bet kokių kalbos pasikeitimų.

Mažumos kalba kalbantis vaikas lanko dominuojančios kalbos mokyklą ir patiria sunkumų mokantis, todėl tėvai nusprendžia namie kalbėti dominuojančia kalba.

Mažumos kalba kalbantis vaikas mokykloje gali patirti mokymosi sunkumų ir pradžioje pasiekti žemesnių rezultatų nei bendraamžiai, nes jis nesupranta daugumos kalbos. Tokiose situacijose tėvams kyla minčių visiškai arba beveik visiškai atsisakyti iki šiol namie vyravusios mažumos kalbos ir namie kalbėti daugumos kalba. Pavyzdžiui, JK gyvenantys ir lietuviškai su vaiku kalbėję tėvai nusprendžia nuo šiol namie kalbėti tik angliškai, nes tikisi taip padėti vaikui greičiau integruotis mokykloje. Taip pasielgti neretai pataria ir draugai ar vaikui gero linkintys mokytojai. Kartais valstybių vykdoma imigrantų politika skatina juos atsisakyti savo gimtosios kalbos ir kalbėti valstybine kalba, neva taip greičiau pritampama. Toks žingsnis yra itin sudėtingas ir reikalaujantis didelių apmąstymų: juk atsisakius gimtosios kalbos ir namie kalbant tik daugumos kalba prarandama sava kultūra. Ar tai tikrai reikalinga auka siekiant padėti vaikui integruotis mokykloje ir siekiant geresnio išsilavinimo?

Tėvai šią problemą gali išspręsti ir neatsisakydami gimtosios kalbos, jiems paprasčiausiai reikia pasirinkti tinkamus metodus, pagalbos priemones. Situaciją smarkiai pagerina darželio lankymas prieš mokyklą. Vaikas turi vienerius ar kelerius metus laiko mokytis dominuojančios kalbos, integruotis dominuojančia kalba kalbančioje aplinkoje, išmokti šią kalbą. Neretai tėvai atsisako darželio, nes mama leidžia laiką su vaiku namie, tačiau vaikas tuo metu praranda svarbius pereinamuosius metus prieš mokyklą. Kai vaikas, nemokantis dominuojančios kalbos jau pradėjo lankyti mokyklą, jo dominuojančios kalbos žinių lygį galima pakelti suradus privatų mokytoją ir leidžiant vaiką į papildomas pamokas. Kai kuriose šalyse mokyklos pasiūlo papildomų kalbos pamokų pagalbą, jei mato, kad vaikui kyla sunkumų. Tėvams patariama pirmiausia pasidomėti apie tokią galimybę prieš atsisakant savo gimtosios kalbos namuose. Be to, galima vaikui surasti dominuojančia kalba kalbančių draugų. Bendravimas su jais paskatins vaiką laisviau jaustis ir kalbėti šia kalba. Tėvams būtina prisiminti, kad vaikui tokiu metu itin svarbi tėvų pagalba darant namų darbus ir parama išgyvenant sunkią prisitaikymo naujoje aplinkoje ir kalboje situaciją. Vaikui svarbu jausti tėvų paramą ir pagalbą, suvokti, kad tėvai juo nenusivylė ir kad jis visada gali tikėtis jų pagalbos. Teigiamas tėvų nusistatymas ir pozityvi atmosfera padės vaikams įveikti prisitaikymo periodą.

Jei tėvai vis dėlto nusprendžia namie atsisakyti mažumos kalbos ir kalbėti dominuojančia kalba, jie turi nuspręsti, kaip toliau šeimoje bus saugomos jų tradicijos, šeimos istorija. Tai itin atsakingas sprendimas, kurio padariniai gali būti ilgalaikiai. Net jei planuojama kalbėti dominuojančia kalba tik tol, kol vaikas geriau pramoks šią kalbą, kokių veiksmų ir pastangų reikės vėliau siekiant atstatyti prarastus gimtosios kalbos įgūdžius, kaip vyks tolesnis lietuvių kalbos mokymasis?

Tėvai nekalba arba kalba nepakankamai gerai kalba, kuria užduodami namų darbai.

Kai kuriose situacijose tėvams patariama ruošiant namų darbus kalbėti dominuojančia kalba arba tiesiog versti sąvokas, jei tai yra būtina. Tačiau ką daryti tėvams, kurie nekalba dominuojančia kalba arba jų kalbos lygis yra per žemas ir žinių neužtenka padėti vaikui ruošti namų darbus? Kartais tėvai, atrodo, puikiai kalba dominuojančia kalba, tačiau šnekamojoje kalboje pasislepia daugybė gramatinių ar rašybos klaidelių, kurios ypač išryškėja atliekant rašymo užduotis. Tėvai, nekalbantys dominuojančia kalba arba nepasitikintys savo kalbos gebėjimais, nerimauja, kad jie niekaip negali padėti savo vaikui ruošiant namų darbus, ir dėl to jų vaikas labai nukenčia. Toks jų mąstymas yra neteisingas. Tokiose situacijose tėvai neturėtų nuleisti rankų ir visiškai nepadėti vaikui, nes tada jų vaikas praranda labai svarbią pagalbą. Tėvai, peržvelgę namų darbus, net jų nesuprasdami visiškai, gali šiek tiek suprasti, ką tuo metu mokosi jų vaikas. Paprasčiausias pokalbis, klausimai apie namų darbus bus labai naudingi vaikui, nes tuo metu jis turės prisiminti ir apmąstyti išmoktą informaciją, ją apdoroti, ir, maža to, dar ją paaiškinti tėvams mažumos kalba. Vaikas, supratęs tą pačią informaciją keliomis kalbomis, dar labiau užtvirtina mokomą informaciją. Tačiau, jei vaiką po pamokų kamuoja nuovargis ir jam sunku apie mokslus kalbėti kasdien, patariama pasinaudoti laisvu laiku savaitgalį ir tada praleisti daugiau laiko aptariant mokslus.

Tėvai nežino, kuria kalba skaityti vaikams užduotas pasakas ar kitas knygas.

Anksčiau ar vėliau ateina ta diena, kai vaikai iš mokyklos parsineša knygą: namų darbams ar laisvam skaitymui. Tėvai susiduria su dilema, nes negali apsispręsti, kuria kalba ją skaityti. Kol vaikai mažesni ir jų knygutės yra ganėtinai lengvos, tėvai dažniausiai pasirenka jas versti, t. y. skaityti originalia kalba ir/ar perpasakoti savo gimtąja kalba. Tai dviguba nauda vaikų dvikalbystei, tačiau kuo toliau, tuo sunkesniu šis procesas tampa. Vyresnių vaikų skaitomų knygų kalba yra sudėtingesnė, tėvai skaitydami randa vis vaizdingesnių žodžių, kurių vertimo nežino. Ar kiekvienam gyvenamos valstybės kalbą išmokusiam tėvui būtų lengva išversti tokius žodelius kaip „pykšt“ ar „triokšt“? Net ir dvikalbiai tėvai susiduria su sunkumais skaitydami ir versdami sudėtingesnius tekstus. Todėl skaitymo užduotis geriausia atlikti mokyklos kalba, t. y. knygą skaitykite originalo kalba, o perskaitytą istoriją galite aptarti ir kita kalba. Jei nei vienas iš tėvų nekalba mokykloje dominuojančia kalba ir negali padėti vaikui skaityti namo parsineštų pasakų, tada patariama pasirūpinti pagalba, pavyzdžiui, paprašyti draugų ar samdyti privačią mokytoją.

Tie dvikalbių vaikų tėvai, kurie susidūrė su mokykliniais namų darbais , jau suprato, kiek daug klausimų gali iškilti juos ruošiant. Sunkiausia turbūt tiems tėvams, kurie visada griežtai laikėsi pasirinkto dvikalbystės ugdymo metodo ir niekada su vaikais nekalbėjo kita kalba. Tačiau namų darbai į namus įneša naujovių, tėvams tenka ieškoti naujų sprendimų ir prisitaikyti prie situacijos. Su laiku nusistovės naujos kalbų vartojimo namuose taisyklės ir perėjimas nuo vienos kalbos prie kitos ruošiant namų darbus atrodys natūralesnis. Svarbiausia, dėl nenoro kalbėti kita kalba ar dėl kalbos nežinojimo, neleiskite vaikams prarasti pačią svarbiausią pagalbą.

 

Šaltiniai:

Colin Baker „A Parents' and Teachers' Guide to Bilingualism: Third Edition“

Stephen J. Caldas „Raising Bilingual-biliterate Children in Monolingual Cultures“

Suzanne Barron-Hauwaert „Bilingual Siblings: Language Use in Families“

Suzanne Barron-Hauwaert „Language Strategies for Bilingual Families: The One-parent-one-language Approach“