bendruomene baneris tekstas

dvikalbyste 620x329Visi, kurie susiduria su mišriomis ir daugiakalbėmis šeimomis, pažįsta tokių, kuriose tėvai su vaikais kalba savo kalba, tačiau šie jiems atsako dominuojančia šalies kalba. O gal net jūsų šeimoje susiklostė tokia situacija? Taip nenutinka staiga. Tėvai nuo gimimo su vaiku kalba tik savo kalbomis, o vaikas jiems atsako jų kalbomis, tačiau vaikui augant dominuojanti šalies kalba vis labiau išstumia kitas kalbas iš vaiko kasdienybės. Tai procesas, kuris šeimoje sukelia įtampą, nusivylimą ir galiausiai gali net priversti atsisakyti dvikalbystės šeimoje.

Suprantama, jei tėvai taiko pasirinktą dvikalbystės ugdymo metodą, stengiasi, kad vaikas mokėtų kuo daugiau žodžių kiekviena iš šeimos kalbų, bet vaikas vis tiek kalba tik dominuojančia kalba, labai lengva pasiduoti ir pripažinti, kad jūsų vaikas nebus dvikalbis. Tačiau tai yra bene blogiausia, ką būtų galima pasirinkti tokioje situacijoje. Kad ir kaip neįtikėtina tai gali pasirodyti, jūsų vaikas vis tiek yra dvikalbis, pasyvus dvikalbis, o šią situaciją gali išspręsti vienas paprasčiausias dalykas. Jūs turite sukurti vaikui poreikį kalbėti šeimos kalbomis.

Poreikis kalbėti kažkuria kalba yra pagrindinis motyvacijos šaltinis tą kalbą mokytis ir stengtis ja kalbėti kasdien. Kai suaugę žmonės mokosi naujos kalbos, jie retai tai daro tik savo malonumui, jie jaučia poreikį išmokti tą kalbą dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Kalbą išmokti reikia dėl naujo darbo, mokslų, kelionių, gyvenimo užsienio šalyje ar mylimojo/mylimosios iš užsienio. Labai retai suaugusieji nusprendžia mokytis naujos kalbos tik dėl mokslo, tokį pasirinkimą vis tiek įtakoja tos kalbos poreikis. Taigi jei suaugę mokosi kalbų, nes jaučia poreikį jas mokėti dėl kažkokių priežasčių, tai ir vaikai turi jausti poreikį mokytis kitos kalbos.

Vokietijoje gyvenanti ir už vokiečio ištekėjusi lietuvė Sandra augina sūnų Luką. Ji su sūnumi visada kalbėjo tik lietuviškai, ir vaikas pradžioje kalbėdavo lietuviškai, tačiau jam augant, aplinkoje daugėjant vokiškai kalbančių žmonių, lietuvių kalba pradėjo nykti. Lukas vis dažniau ir į mamą kreipėsi vokiškai, nes ją girdėjo nuolat kalbant vokiškai su aplinkiniais, o ir jam kartais atsakydavo ta kalba. Taip lietuvių kalba pamažu slydo iš šeimos gyvenimo, o mamai buvo sunku skaudančia širdimi taikytis su tokia situacija.

Tam, kad jūsų šeima išvengtų tokios pasyvios dvikalbystės, t. y. kai vaikas supranta mažumos kalbą, tačiau atsako daugumos kalba, reikia prisiminti paprasčiausią taisyklę. Vos tik vaikas supranta, kad mažumos kalba kalbantis tėvas ar abu tėvai susikalba ir daugumos kalba, jam dingsta natūralus poreikis kalbėti mažumos kalba. Jis visko paprašyti ir viską pasakyti gali ir daugumos kalba ir jis žino, kad bus suprastas. O jei mažumos kalba kalba tik vienas iš tėvų, kitų ja kalbančių žmonių aplinkoje nėra, vaikas nelanko jokių mažumos kalbos užsiėmimų ar būrelių, vaikas nejaučia motyvacijos ir poreikio kalbėti šia kalba.

Pasyvios dvikalbystės išvengti galima skatinant poreikį kalbėti šia kalba, net jeigu tai reiškia, kad vienam iš tėvų teks apsimesti vienkalbiu. Kai kurie tėvai ne tik su vaiku kalba griežtai tik savo gimtąja kalba, bet ir vaikui esant šalia stengiasi su kitais kuo mažiau kalbėti dominuojančia kalba. Tokiu atveju vaikas supranta, kad vienas iš tėvų kalba tik mažumos kalba ir, norėdamas su juo komunikuoti, tai daryti privalo mažumos kalba. Vaikas jaučia tikrą poreikį kalbėti šia kalba. Tačiau toks tėvų pasirinkimas turi ir neigiamų aspektų. Pavyzdžiui, jei tėvai su vaiku ir vaikui esant šalia su kitais vengia kalbėti dominuojančia kalba, ši kalba galiausiai nukenčia ir tėvas ar mama pradeda ją pamiršti, ypač jei tai yra naujai išmokta kalba. Be to, tai gali apriboti ir suvaržyti bendravimą su aplinkiniais, kurie nesupranta mažumos kalbos. Taigi tėvams tenka laviruoti tarp šeimos dvikalbystės gerovės ir socialinio gyvenimo.

Kitos šeimos, nors ir pačios stengiasi spręsti pasyvios dvikalbystės problemą ir šeimoje kuria mažumos kalbos poreikį, dažnai į pagalbą kviečiasi aplinkinius, kurie taip pat kalba mažumos kalba. Tarp emigrantų ir mišrių šeimų galima išgirsti daugybę stebuklingų istorijų apie vaikus, kurie vengė kalbėti mažumos kalba, tačiau praleidę vasaros atostogas pas senelius Lietuvoje, šią kalbą patobulino ir ja toliau bendrauja su seneliais, pusbroliais ir kitais giminaičiais. Kodėl tai veiksminga? Visame pasaulyje yra kalbos mokyklų, kurios veikia pagal šį principą – vaikas yra įstumiamas į aplinką, kurioje visi kalba tik viena užsienio kalba ir jis turi „išsikapstyti“ šioje pakankamai keblioje kalbinėje situacijoje. Tas pats įvyksta ir vaikams, gerai nekalbantiems mažumos kalba, kai jie atostogauja pas senelius. Neretai seneliai nekalba jokia kita kalba, todėl iš pradžių bendravimas vyksta rankų mostais, vaidinimais ir net „pokalbiais“, kurių metu seneliai kalba savo kalba, o vaikai kalba kita kalba įterpdami kelis žinomus žodžius. Vaikai iš atminties iškrapšto ten pasislėpusius seniau išmoktus žodžius, prideda naujai girdimus žodžius ir taip vos per kelias savaites jų kalbos įgūdžiai pagerėja. Svarbiausia, kad bendravimas tokiose situacijose vyksta geranoriškai, be barnių, o vaikai jaučia realų kalbos poreikį ir jie nebegali būti pasyviais dvikalbiais, nes kiti jų nesupranta. Iš pasyvių jie turi pereiti į aktyvius dvikalbius ir tai padaryti reikia pakankamai greitai.

Ne visoms šeimoms pavyksta suorganizuoti kasmetines vasaros atostogas pas senelius, o ir patiems nepavyksta sukurti tiek daug skirtingų situacijų, kuriose vaikai jaustų realų poreikį kalbėti mažumos kalba. Kad ir kaip tėvai stengtųsi, gyvenimas apsiriboja tam tikromis kasdienėmis situacijomis, rutina, todėl ir vaikai su tėvais kalba mažumos kalba tik tam tikromis gyvenimiškomis temomis. Kiekvienai dvikalbei šeimai yra svarbu, kad vaikas kalbą vartotų kuo platesniame kontekste, nes tada sukuriamas tikras ir platus poreikis tai kalbai. Taigi šeimoms patariama pasitelkti į pagalbą aplinkoje esančias situacijas, kuriose išskirtinai kalbama tik mažumos kalba, nes tada vaikams kyla poreikis kalbėti mažumos kalba su kitais žmonėmis nei tėvai. Tai gali būti savaitgalinės lietuviškos mokyklėlės, kalbos klubai, privatūs mokytojai ar pamokos grupėse, žaidimų grupės, auklė. Labai naudinga pasikviesti mažumos kalba kalbančių svečių pas save ar vykti į svečius patiems. Mamos gali suorganizuoti kelių mažumos kalba kalbančių vaikų žaidimų grupes porą kartų per savaitę. Ieškant vaikui auklės patariama ieškoti mažumos kalba kalbančios auklės, kuri padės vaikui mokytis kalbos.

Pasitelkus aplinkoje esančius mažumos kalbos resursus vaikui sukuriamos kelios skirtingos situacijos, kuriose jis privalo kalbėti mažumos kalba su kitais žmonėmis, o ne vien tik su mama ar tėčiu. Vaikui tokios situacijos naudingos, nes jis supranta, kad ir aplinkiniai žmonės kalba mažumos kalba, taigi jis galės ja kalbėti ne tik namie. Taip jam kyla natūralus poreikis mokytis šią kalbą ir ją vartoti tinkamose situacijose. Panašiai kaip mokiniai mokyklose mokosi užsienio kalbos, bet ja kalbant girdi tik mokytoją ir bendraklasius. Tačiau vos tik jiems tenka akis į akį susidurti su ta kalba kalbančiais užsieniečiais, mokiniams kyla motyvacija ir jie suvokia poreikį kalbėti ta kalba. Tikros, gyvenimiškos situacijos, kurių metu vaikai gali panaudoti kalbos žinias, yra svarbus dvikalbystės ugdymo komponentas.

Jeigu naudositės šiais patarimais, jei savo kasdienėje aplinkoje ieškosite galimybių kuo dažniau ir įvairiau kalbėti mažumos kalba, jūsų vaikui kils natūralus poreikis dažniau vartoti šią kalbą. Svarbu, kad situacijos būtų natūralios, įdomios vaikui. Leiskite vaikams bendrauti su kitais mažumos kalba kalbančiais vaikais ir pastebėsite, kaip greitai vaikai, kurie vengė kalbėti šia kalba, bus motyvuoti ja kalbėti su žaidimų draugais.