bendruomene baneris tekstas

vienas is tevu 620x329Prieš pasirinkdamos dvikalbystę šeimoje, mišrios šeimos dažnai daug diskutuoja ir išsako, o neretai tiesiog nutyli savo baimes. Donata su vyru tunisiečiu gyvena Jungtinėje Karalystėje ir augina du vaikus, šeima namie pritaikė „Vienas asmuo-viena kalba“ metodą, dominuojanti aplinkos kalba yra anglų. Visas dvikalbystės procesas vyksta pakankamai sėkmingai, vaikai supranta lietuviškai, šiek tiek susikalba su tėvu arabiškai, o vėliau, kai pradės lankyti darželį, išmoks ir angliškai. Nenuostabu, kad vaikai, praleidę daugiausia laiko su mama, kol kas geriau kalba lietuviškai, o tuo tarpu arabų kalba apsiriboja tik keliomis frazėmis. Tačiau vaikų tėvui, nekalbančiam lietuviškai, dėl to kyla didžiulė baimė: „Aš nesuprantu, ką sako mano vaikai“.

Kai tėvai nesupranta vienas kito gimtosios kalbos, ši baimė yra labai dažnas svečias. Nesuprasdami vienos iš dvikalbės šeimos kalbų, tėvai rizikuoja atsidurti situacijose, kuriose jie nesupras savo vaiko, klausysis mamos ir vaiko pokalbio ir visiškai nenumanys, apie ką kalbama. Jiems teks palaukti vertimo ar tik dalies istorijos. Be to, jie negalės matyti, kaip vystosi vaiko kalba, nes paprasčiausiai nesupras, kaip vaikas išmoktus žodžius sujungs į sakinį, kaip pasakos istorijas.

Dažniausiai tokioje situacijoje atsiduria vaiko tėvas, kurį bandoma nuraminti, kad vaikai kalba „mamos kalba“ kol yra mažiukai, o per keletą metų pasikeis jų dominuojanti kalba į anglų kalbą (ar kitą šalies kalbą) ir tada jau visi galės kalbėti vienu metu be jokių trukdžių ar vertimų. „Reikia tik palaukti tuos kelis metus, kol vaikas pradės lankyti darželį...“ Kiek kartų tokius ar panašius žodžius girdėjo tėvas, kuris jau dabar negali pilnavertiškai susikalbėti su savo vaiku? O juk ir jis nori džiaugtis kartu su vaiku jo dienos patyrimais, sekti pasakas ar tiesiog turiningai kartu leisti laisvalaikį.

Vienas būdas, norint apsisaugoti nuo tokių neigiamų jausmų, yra kalbėtis! Net jeigu jūs nesijaučiate blogai, nes puikiai susikalbate su vaiku savo gimtąja kalba, prisiminkite ir apie vaiko tėvą. Augindami dvikalbį vaiką prisiminkite paklausti, kaip jis jaučiasi girdėdamas, kad vaikas daug geriau kalba lietuviškai. Nustebsite, kad net tie tėvai, kurie iš pažiūros atrodo visiškai ramūs dėl vaikų dvikalbystės, kartais išgyvena nerimą ar liūdesį dėl kalbų skirtumų. Kai šeima nesikalba, iškyla grėsmė, kad šie jausmai tik kaupsis ir didės, kol galiausiai iškilę konfliktai bus tokie dideli, kad teks atsisakyti vaiko dvikalbystės ir apsiriboti tik dominuojančia gyvenamosios šalies kalba.

Bendraujant su mišriomis ar užsienyje gyvenančiomis lietuvių šeimomis galima išgirsti, kad dvikalbystė jų šeimose susiformavo natūraliai, nieko per daug neplanuojant, nesiruošiant. Nebuvo aptarta, kas ir kada kalbės savo kalbomis, nebuvo pasiruošta užplūstančiam nerimui ar kartais net nusivylimui. Neretai mažumos kalba kalbantis šeimos narys nusprendė, kad vaikai bus dvikalbiai ir tiesiog kalbėjo sava kalba su vaikais. Nieko blogo yra stengtis išsaugoti ir perduoti savo kalbą vaikams, tačiau į šį procesą reikia įtraukti ir kitą vaiko tėvą, paaiškinti, kodėl tai svarbu tau, tavo šeimai, vaiko ateičiai. Sprendimas turi būti priimamas abipusiu susitarimu, supratimu ir pritarimu.

Užbėgdami problemoms už akių ar jau pamatę, kad kaupiasi nerimo debesys, aptarkite šeimoje situacijas, kurių metu vaiko tėvas jaučiasi paliktas nuošalyje. Ar galima išskirti situacijas, kuriose jaučiamasi itin blogai, o kuriose galima ir pakentėti? Gal tėvas turi pasiūlymų ar patarimų, ką galėtumėte daryti kitaip, tačiau iki šiol vengė apie juos užsiminti, nes nenorėjo atrodyti savanaudis? Jeigu išskiriamos tik kelios situacijos, pavyzdžiui lankant gimines ar esant viešumoje, kuriose vienas iš tėvų jaučiasi blogai, sprendimą rasti galima greičiau. Daug sunkiau bus, jei tėvas jaučiasi blogai visą laiką, kai kalbama kita šeimos kalba. Tada jums teks susėsti ir diskutuoti, ką galima padaryti, kad dvikalbystė būtų įmanoma jūsų šeimoje.

Šeimoms, kuriose tėvai nekalba arba kalba nepakankamai gerai vienas kito kalba, dažnai pasiseka išspręsti šią problemą pasirenkant vieną iš dviejų: vertimą arba kalbėjimą bendra kalba.

Jeigu šeima pasirinko kalbėjimą visiems bendra kalba tada, kai visi yra kartu, problemą galima išspręsti, tačiau tuo pat metu reikia būti labai atsargiems, nes kyla kitų nenumatytų sunkumų auginant dvikalbį vaiką. Įsivaizduokite pasikeitimą šeimoje, kurioje prieš tai mama su vaikais kalbėjo tik lietuviškai, visada, nepaisant to, kad šalia buvo lietuviškai nesuprantantis tėvas. Staiga jos kalbos modelis pasikeičia, ir esant šalia tėvui mama su vaikais jau kalba abiems bendra kalba, pavyzdžiui, angliškai. Mamai, kalbančiai mažumos kalba, nuo šiol teks daug griežčiau stebėti situacijas ir pagal jas pasirinkti tinkamą kalbą su vaikais. Taip pat reikės pasirūpinti, kad vaikams būtų suteikta pakankamai laiko kalbėti vien jos gimtąja kalba. Trumpai tariant, sumažės laikas, kada vaikai girdės ir kalbės viena iš mažumos kalbų, todėl tą atsiradusį laiko trūkumą reikės kompensuoti surandant tam tinkamas situacijas.

Vertimas yra vienas iš galimų problemos sprendimų. Kai tėvui, nesuprantančiam vienos iš šeimos kalbų, yra nuolat verčiama taip įtraukiant jį į pokalbius, problema smarkiai sumažėja. Be to, nuolat verčiant pats vertimo poreikis nyksta, nes tėvai pradeda išmokti pavienius verčiamus žodžius ir galiausiai supranta, kas kalbama kita kalba. Vertimas yra naudingas, nes vienu metu pokalbyje aktyviai naudojamos kelios šeimos kalbos, o tuo pat metu atskiriama, kuris iš tėvų kalba kuria kalba. Ne kartą tarp mišrių šeimų tenka sutikti tokių, kuriose abu tėvai šiek tiek kalba vienas kito kalba, nes jos išmoko kartu su vaikais.

Kad ir kuris sprendimas būtų pasirinktas, reikia prisiminti, kad šeimoje svarbiausia yra šilti ir glaudūs santykiai tarp visų šeimos narių. Kalbos mums reikalingos tam, kad palengvintų tarpusavio bendravimą, todėl nereikėtų leisti iškilti tokioms situacijoms, kada šeimos kalbos pradeda kelti nepasitenkinimą ir bendravimo problemas. Teigiamas požiūris į visas šeimos kalbas, net jei vienos iš jų patys nemokate, palengvina dvikalbystės procesą šeimoje. Todėl tik pastebėjus, kad gali kilti neigiamų jausmų, reikia kalbėtis tarpusavyje ir ieškoti geriausių sprendimų.