bendruomene baneris tekstas

vaikai3_620x329.jpgKai užsienyje gyvenanti šeima nusprendžia grįžti į Lietuvą, vienas nerimo šaltinių yra vaikų mokykla ir jų lietuvių kalbos žinios. Dažniausiai nerimaujama dėl to, kaip vaikas supras užduotis lietuvių kalba, kaip jam pavyks bendrauti ir mokytis gimtosios kalbos aplinkoje. Tačiau vienas svarbus dalykas, kurį dažnai tėvai praleidžia yra vaikų užsienio kalbos mokymasis. Į Lietuvą grįžusių mokinių kiekvienais metais daugėja, o vis populiarėjantis nuotolinis lituanistinis mokymasis sufleruoja, kad tokių mokinių ateityje tik daugės. Šie vaikai, mokantys jau vieną užsienio kalbą, lankys Lietuvos mokyklose rengiamas užsienio kalbos pamokas. Kaip jaučiasi grįžusių emigrantų vaikai užsienio kalbos pamokose, kuriose jų žinios yra geresnės nei kitų mokinių? Kaip jiems sekasi su klase mokytis užsienio kalbos pagrindų, kuriuos jie jau moka?

Iš Anglijos, Vokietijos - dažniausiai lietuvių pasirenkamų emigracijos šalių - grįžusios lietuvių ir mišrios šeimos dažnai susiduria su užsienio kalbos problema. Anksčiau ar vėliau, mokykloje vaikai turės mokytis tos užsienio kalbos, kurią jau moka (anglų ar vokiečių). Žinoma, vaikai gali to išvengti, pasirinkę kitą kalbą, tačiau tėvai dažniausiai to neskatina, nes kalbos nemoka ir bijo, kad negalės padėti vaikui mokytis. Be to, tėvai tikisi, kad vaikas mokykloje pagilins jau mokamos kalbos žinias, mokykla padės jam nepamiršti jau išmoktos kalbos. Pavyzdžiui, dauguma mišrių šeimų tarpusavyje kalbėjo gyvenamosios užsienio šalies kalba ir tai yra vienintelė kalba, kuria vaikas kalbėjo su vienu iš tėvų. Atvykus gyventi į Lietuvą, lietuvių kalba gerės, tačiau tėvams yra labai svarbu išsaugoti ir antrą šeimos kalbą, kad vienas iš tėvų galėtų susikalbėti su vaiku. Kadangi vaikams antroje klasėje reikia pasirinkti užsienio kalbą, ja dažnai tampa buvusios gyvenamosios šalies kalba arba vieno iš tėvų kalba. Toks pasirinkimas turi nemažai privalumų. Tėvai moka šią kalbą, todėl gali padėti vaikams mokytis. Vaikas šią kalbą jau moka, bet nekalbėdamas ir negirdėdamas jos kasdien, jis greitai ją pamirš, todėl pamokos padeda išsaugoti žinias. Jei tai vieno iš tėvų kalba, vaikas girdės daugiau aplinkinių ja kalbant pamokose, todėl jis jaus poreikį ir toliau ja kalbėti su vienu iš tėvų, neignoruos jų gimtosios kalbos.

Būtent dėl šios priežasties iš Anglijos į Lietuvą atvykusi gyventi Daivos ir Achmedo šeima norėjo, kad jų sūnus mokykloje užsienio kalba pasirinktų anglų kalbą. Šeima Anglijoje tarpusavyje kalbėjo angliškai, Daiva su sūnumi Amiru kalbėjo tik lietuviškai, tačiau tėvas su sūnumi kalbėjo ne savo gimtąja arabų kalba, bet angliškai. Dėl to atvykus į Lietuvą ir vaikui renkantis užsienio kalbos pamokas tėvai nusprendė, kad jų vaikui patogiausia ir naudingiausia būtų ir toliau mokytis anglų kalbos: tėvas su sūnumi kasdien kalba angliškai, jie neatmeta galimybės ateityje grįžti į Angliją ir todėl nori išlaikyti vaiko anglų kalbos žinias. Bet ši šeima detaliau nepagalvojo apie sunkumus, su kuriais susiduria vaikas, mokydamasis kalbos, kurią jis jau moka.

Mokinys ateina pirmą kartą į užsienio kalbos pamoką, nauja mokytoja, spalvinga klasė, klasės draugai. Jis tikisi, kad jam bus smagu mokytis. Tačiau mokslo metų pradžioje mokiniai pradeda mokytis abėcėlę, kurią dvikalbis vaikas jau mokėsi prieš keletą metų darželyje. Ir abėcėlės dainelę jis jau dainavo nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Pirmoje klasėje mokoma standartinių frazių „Hello, my name is...“ (angl. Labas, aš vardu...), pirmųjų žodžių, pavyzdžiui, gyvūnai, šeimos nariai, daiktai – visa tai vaikas jau moka ir sėdėti šioje klasėje jam yra labai nuobodu. Nuobodžiaujantis mokinys susigalvoja sau įdomios veiklos, t. y. linksminasi neklausydamas mokytojo, laužydamas klasės taisykles, trukdydamas kitiems mokiniams. Jei mokinys drovesnis, jis tiesiog sėdės tyliai klasėje ir visiškai nieko neveiks. Vienaip ar kitaip, vaikui lankant jau mokamos kalbos pamokas iškyla reali netinkamo elgesio pamokų metu grėsmė. Maža to, kai vaiką užvado nuobodulys, bet kokia motyvacija mokytis tą kalbą dingsta. Mokinys nėra motyvuotas klausytis mokytojo, nes jis jau moka ne tik tuos lengvus pirmuosius žodelius, bet gali palaikyti pokalbį su suaugusiais. Motyvacijos trūkumas yra daug sudėtingesnė problema vyresniems mokiniams, kurie grįžo iš užsienio ir lanko jau mokamos užsienio kalbos pamokas.

Vyresni mokiniai, grįžę į Lietuvą ir patekę į jau mokamos užsienio kalbos pamokas, jaučia stiprų motyvacijos mokytis ir aktyviai dalyvauti pamokose trūkumą. Užsienio kalbos knygos yra sudarytos taip, kad mokiniai vienos temos metu išmoktų ir kuo daugiau žodžių, posakių, kurie dažnai kasdienėje natūralioje kalboje nevartojami. Mokiniai jaučia ne tik motyvacijos trūkumą, bet neretai netgi pasipriešinimą mokytis tokių sintetinių, kasdienėje kalboje nevartojamų posakių ar žodžių. Jiems darosi sunku atlikti įvairias užduotis, kurių metu reikalaujama panaudoti tam tikrus žodžius ar posakius, sudaryti sakinius su galbūt rečiau vartojamomis gramatinėmis formomis. Tokia kalba jiems atrodo nenatūrali, nereikalinga, neatitinka jų pojūčių, kai jie kalba ja su tėvais ar draugais.

Knygoje „Kalbos strategijos dvikalbėms šeimoms“ (angl. Language Strategies for Bilingual Families) aprašomas vokiškai ir angliškai kalbančios penkiolikametės Frančeskos atvejis iliustruoja ir kitą sunkumą, su kuriuo susiduria vaikai, kuriems tenka lankyti kalbos, kurią jau moka, pamokas. Dvikalbė mokinė, kuriai teko lankyti anglų kalbos pamokas, kai jai sukako dešimt metų, pasakoja, kad ji jautė susierzinimą, nes ji pamokose stengėsi nepasirodyti mokanti daugiau už kitus pradedančiuosius ir nesupykdyti mokytojos pasakius per daug. Frančeska pasakoja, kad jai nebuvo leidžiama dalyvauti klasės žaidimuose ir varžybose, nes komanda, kurioje ji dalyvaudavo, visada laimėdavo. Ši mokinė baimindavosi, kad atsakinėdama į užduotus klausimus ar atlikdama užduotis ji parodys, kad jos žinių lygis, ypač šnekamojoje anglų kalbos, yra geresnis nei mokytojos ir tai įžeis mokytoją. Tačiau ši mokinė taip pat pastebėjo, kad jai buvo naudinga mokytis anglų kalbos taisyklių ir gramatikos, o jos jau turimos anglų kalbos žinios jai palengvino šį procesą.

Mokydami klasę, kurioje yra ir kalboje smarkiai pažengęs mokinys, su stresu ir jauduliu susiduria ir mokytojai. Mokytojas tokiu atveju daug jautriau reaguoja į savo žinias, jaučia nenorą keisti savo mokymo metodus dėl vieno mokinio ar ieškoti kitų būdų mokyti. Tokiose situacijose reikia tiek mokinio, tiek mokytojo geranoriškumo bendradarbiauti ir mokytis kartu. Mokytojui svarbu pasirinkti tokias priemones ir metodus, kad daugiau žinantis mokinys nesijaustų atstumtas žaidimų metu, o kiti mokiniai nesijaustų nuskriausti ar neturintys galimybių laimėti dėl jų žemesnio žinių lygio. Be to, mokytojui yra svarbu atrasti būdą parodyti šiam mokiniui, kad net mokėdamas kalbą daug geriau nei kiti mokiniai jis vis tiek gali daug išmokti pamokų metu. Mokytojas vaidina labai svarbų vaidmenį motyvuodamas tokį mokinį aktyviai dalyvauti pamokose ir mokytis.
Be abejo, mokytojų pastangos bus bevaisės, jei į mokinio motyvavimo procesą neįsitrauks ir dvikalbio vaiko tėvai. Neretai tėvai tikisi, kad mokykla padės išsaugoti vaiko jau turimas kalbos žinias, tačiau tikėtis vien tik mokyklos darbo yra nesąžininga. Tokioje situacijoje mokiniui reikia pagalbos, nes jis susiduria su daug didesniais iššūkiais nei tie vaikai, kurie mokosi naują kalbą kartu su kitais klasės draugais. Tėvai turėtų rasti būdų motyvuoti vaiką toliau mokytis tą kalbą, nuolat sukurti situacijų, kuriose vaikas galėtų ir toliau kalbėti šia užsienio kalba, pavyzdžiui, lankant draugus ir gimines, likusius užsienyje. Taip pat negalima palikti vaiko ir tikėtis, kad jis jau viską moka, todėl nesusidurs su sunkumais ar motyvacijos trūkumu. Nuoširdus bendravimas su vaiku, motyvacijos kėlimas, pokalbiai su mokytoja – visa tai gali palengvinti mokinio mokymąsi klasėje ir eliminuoti galimas netinkamo elgesio grėsmes.

Dažnai klaidingai manoma, kad dvikalbis vaikas, kuriam teks mokytis jau mokamą kalbą, išvengs rūpesčių, tai bus jam lengva. Tokiais atvejais mokiniai susiduria su kitais sunkumais: motyvacijos trūkumas, nuobodulys. Tai taip pat sudėtingos problemos, kurios stipriai veikia mokinio rezultatus, dėl to tėvai turėtų bendradarbiauti su mokytojais ir ieškoti tinkamų būdų, kaip to išvengti.


Suzanne Barron-Hauwaert „Language Strategies for Bilingual Families: The One-parent-one-language Approach”.